Išties. Vis dar nesuvokiu, ar čia jau man gyvenimas prasidėjo, ar dar nelabai. Tas tikrasis, mano gyvenimas. Taip norėtųsi trumpam stabtėlti ir pasižiūrėti iš šono, kaip aš čia gyvenu ir kaip viskas atrodo iš šalies.
Čia pat, tiksliau rytoj, 23-ią, man sueis 20. Sėdžiu va dabar ir mąstau – daug čia ar ne. Vienok, dar pyplė, kurios kiekvieną kartą prašo dokumento parduotuvėj perkant ką suaugusiems skirto. Kita vertus – ir per tuos dvidešimt metų visko jau būta. Žmogui, turbūt, tai daug. Globaliai mąstant – kruopa. Gamtoj per du dešimtmečius nežymiai kas pasikeičia.
O jūs žinot, kam dar sueina 20 šiemet? Raganaitei Sabrinai, Deksterio laboratorijai, Lordei, Spice girls dainai „Wannabe“, filmui Matilda, Nintendo 64… Nėra už ką!
Nelabai žinau, kaip tas gyvenimas veikia. Atrodo dabar jau turėtų būti prasidėjęs – turiu darbą, turiu kambarį, už kurio nuomą reikia kas mėnesį susimokėti. Čia jau maždaug suaugusių gyvenimas? Nes man tai atrodo, kad vistiek grįšiu greit namo į kaimą ir eisiu ravėt svogūnų…
Turėčiau bent jau plius minus pažinoti ir apibūdinti save ir savo gyvenimą. Na, deja. Nieko daugiau, nė jau akivaizdžius faktus, negaliu paminėt. T.y. gyvenu sostinėj, dirbu telefoninių pardavimų vadybininkės darbą, man patinka šunys, esu pakvaišus dėl P!nk ir nemėgstu grybų. Įtariu, kad mano smegenys nelabai atsakingai saugykloj laiko prisiminimus. Va, kad ir nelabai tiksliai prisimenu kuo norėjau būti užaugus, kai man buvo 5 ar 7. Na, pamenu, kad kažkuriuo tarpu norėjau būt dainininke (turbūt tada, kai pradėjo man labai Geltona patikti – norėjau kaip ji būt).
Su kuo susiduriu jau pusiau įžengusi į „suaugusių“ gyvenimą ir ties kuo daugiausiai kliūnu yra paprasčiausi apsisprendimai. Gerai gerai, apsisprendimo laiką ko valgyt noriu kavinėje, jau sumažinau iš rinkimosi nuo 10min iki 7,5min. MAŽAIS ŽINGSNELIAIS, gerai?! Ir aš negaliu apsispręsti ties paprasčiausiais, kasdieniais dalykais. Nes su tokiais sprendimais, kaip mesti mokslus ar ne, tai aš pakankamai spontaniška ir greita. Bet. Ko vakarienei nori? Kokį filmą norėtum žiūrėti? O kas tau geriau? MISIJA NEĮMANOMA. Aš nežinau, kas su manim toj vietoj negerai, bet turbūt dauguma mano pažįstamų/artimųjų/draugų paliudys, kad su sprendimų priėmimais man prastai. Negelbsi net pasirinkimai iš dviejų ar trijų. Yra toks dalykas angliškai vadinamas overthinking, kas lietuviškai verstųsi kaip per didelis galvojimas. Galvoji, ar čia tau gerai bus, ar čia apsimoka, ar čia patogu bus? Ar kitam irgi bus gerai, ar nesukelsi nepatogumo? Ar gera investicija, ar nesuklysi taip darydama? Ir taip toliau ir panašiai. Galų gale atsipeikėji ir suvoki, kad esi susipainiojus kaip ausinių laidai kišenėj. O tada tiesiog desperatiškai išmekeni „neeeeežinauu“. Ir lauki, kol kas nors už tave nuspręs.
Todėl keli mano tikslai šiemet, ateinantiems ir dar kitiems metams yra išmokti to kietumo apsisprendimuose ir pažinti save dvasiškai. Irrrr išmokti normaliai druskos į patiekalus dėti, šitas tikslas dar galioja.
Tiesa, prieš keletą dienų mačiau Lauryno Šeškaus gimtadieninį postą feisbuke, kurio mintis man labai patiko ir sumąsčiau nukopijuoti. Tai kurie norėtų mano gimtadieninį norą išpildyti, bet neturi atliekamo vienaragio, labai būtų smagu ant savo sienos pamatyti jūsų mėgiamiausią dainą/muzikinį kūrinį. Muziką baliui renkat Jūs 🙂
Nekantrauju pasižiūrėt, ką atneš man trečioji dešimtis. Įdomu bus pažiūrėt, ką dar spontaniško aš pati galiu iškrėsti. Pavyzdžiui – prieš abitūrą nusirėžiau plaukus iki pečių. Na, o metus mokslus kartelę sau užkėliau aukštai… Juk vis tiek niekas negali būti tokia, kaip aš 🙂
Prieš ir po
Aš einu ruoštis savaitgaliui, t.y. išsigydyti peršalimą ir skaudančią gerklę, o Jums linkiu nepersūdyt vakarienės!
