Ir Lietuvoje gyventi galima.
Tokiais žodžiais prieš beveik metus pradėjau vieną savo įrašą ir bandžiau įrodyti, kad Lietuvoj galima gyventi padorų gyvenimą. Nu ir žinokit, kad visiškai tiesą aš ten parašiau, savo kailiu įsitikinau.
Kaip ir buvau minėjusi, šių metų sausio gale mečiau mokslus. Mečiau veterinarijos studijas kolegijoje prasimokiusi 1,5 metų. Ir jei žmonės man būtų davę po euriuką (arba kaip buvo madoj sakyt – dolerį) kiekvieną kartą, kai man sakė, kad aš susigadinsiu visus šiuos metus nesimokydama, kad geriau pabaigčiau, nes kitur nebestosiu pajutusi, kaip faina yra gyventi nesimokant, arba kad pusantrų metų nueis velniop, tai dabar turėčiau tiek euriukų, kad drąsiai susimokėčiau nuomą.
Kaip galima sakyti, kad 1,5 metų bus nuėję velniop? Sutikta puikių žmonių, paglostyta šuniukų, karvyčių. Tiek nuotykių patirta. Visų svarbiausia – pagyvenau BARAKE! Tikrai, nepaisant to, kad šiaip ištrūkus iš tėvų namų į didelį miestą (tarkim, kad mieste, nes iš tikrųjų tai bendrabutis Buivydiškių kaime), dar bendrabučio vedėjos burtai išmetė gyventi su puikiom kambariokėm. Kiek nuotykių, juoko ir įspūdžių buvo, bet žinot kaip ten būna su perpasakotais juokais… Taigi, net labai ne velniop!
Praėjo dešimt mėnesių. Manau tai buvo turiningiausi ir daugiausiai pokyčių atnešę mėnesiai. Ir nervų suvalgę, neslėpkim.
Pirmas mėnesis buvo praleistas gyvenant pas brolį ant sofos. Susiradau telemarketingo darbą, kuris, mano nuostabai, man visai patiko. Nėra taip blogai, kaip visi galvoja, nėra jau tie lietuviai tokie baisūs, nesiuntinėja į lankas visų, kas tik paskambina. Ir ne, aš nedirbau tokio darbo, kur visiems skambinėji ir užknisinėji. Skambini ir siūlai naudingą dalyką. Kas nemėgsta naudingų dalykų? Tada kovą, šiaip ne taip, išsikrausčiau į jau nuosavai nuomojamą kambarį. Susirinkau IKEA kėdę! Visai neblogai pavykdavo tris-keturis kartus per savaitę pasigaminti normalaus maisto, ne sumuštinių. Ai, dar ir teises išsilaikiau. Balandį sutikau savo jubiliejų ir įžengusi į trečią dešimtmetį supratau, kad vis dar nežinau, ko noriu iš gyvenimo! Dar balandį pirmą kartą užsiropščiau ant arklio, sekėsi siaubingai, arklio nesuvaldžiau, arklys manęs neklausė, labai bijojau ir beveik verkiau, bet jei turėčiau vision board, šitas dalykas jau būtų check!
Dar per šį trumpą laikotarpį spėjau jogą išbandyti ir ji man parodė, kad net ir medinukei Agnei (ne, mano bajeriai geri, čia kalbu apie lankstumą) yra įmanoma kojas bent 5 sek. palaikyti nuleidus (o gal ir pakėlus? net nežinau, kaip tai įvyksta) už galvos.
Atėjus vasarai reikėjo man dar naujų pokyčių. Jau pradėjo suktis mintyse, kad norisi vėl mokytis, vėl rytais eiti į paskaitas. Bet kai aš sakau, kad tam, kad pradėčiau kažką naujo, jau beveik pasidarė taisyklė, kad turiu kažką mesti. Tai birželį išėjau iš telemarketingo, sugalvojau nueit kavų gaminti ir čyzkeikų pardavinėti. Liepą pagaliau išperėjau, ką plius minus norėčiau mokytis, arba bent jau pabandyti mokytis ir prisėdus prie kompo LAMA BPO paprašiau, kad leistų man eiti į SMK* ir mokytis KPI** . Ir LEIDO!!!
Deja, pamačius paskaitų tvarkaraštį, suvokiau, kad nieko gero nesigaus ir norint pilnu pajėgumu mokytis, o tai ir buvo mano prioritetas, teko palikti superinių baristų komandą.
Aš visiškai suprantu, kad Jums, skaitantiems, gali atrodyti, kad aš tikra quitter’ė, kad aš neturiu valios išbūti vienoje darbovietėje ilgiau nei keturis mėnesius, ar nesugebu net kolegijos pabaigti. Žinot, aš irgi taip galvojau, ir galvojau nuo pat sausio 30 d., kai išsiuntus 7 CV man niekas neskambino ir neprašė, kad ateičiau pas juos dirbti. Kai nepavyko iš pirmo karto rasti kambario, kur galėčiau gyventi. Ir tada, kai turėjau išeiti iš telemarketingo įmonės, nes buvo sudėtinga padėtis, nors galėjau pralaukti porą savaičių ten ir toliau dirbti ir užsidirbti, ir būti laiminga ir patenkinta. Ir tada, kai nusprendžiau išeiti iš Coffee Inn galvojau – nu va, dar vienas išėjau/mečiau į sąskaitą, visiškai viską metu, vos tik susiduriu su sunkumais.
Bet va dabar, praėjus 10 mėnesių, kai pradėjau savo metimų maratoną, sėdžiu prieš kompą, -nioliktą kartą skaitau, bandau suvokti, jog aš tokį kiekį dalykų, per, sakyčiau, tokį trumpą laiką nuveikiau, o tada bandau iš šono pasižiūrėti kiek aš dabar per savaitę nuveikiu! Nu fantastiškas jausmas!
Išeiti iš komforto zonos. Šita frazė yra jau tiek visur kartojama, kad turbūt visiems ir nusibodo, ir įgriso iki gyvo kaulo. Aš ją galiu Jums dar ir šimtas-septyniasdešimt-keturiolika-devyniasdešimt-aštuntą kartą pakartot – išeikit iš komforto zonos. Nes tarp keturių sienų, toje dėžutėje, jūs labai daug naujų dalykų nepamatysit. Išėję į lauką galit daug smagių dalykų ir pamatyti, ir patirti!
Aš neraginu visko iš karto mesti, kaip kad aš mėgstu, bet jei nemėgstat kažko, jei kažką darydami kankinatės, keikiat, nusispalvinat gyvenimą bjauria pliurzos spalva, man kyla vienintelis klausimas – kodėl? Ir dar vienas – kam gyventi nedžiuginantį gyvenimą? Kaip A.Valinskas sakė – gyvenimas yra dovana, kiekviena diena yra dovana, ta dovana reikia džiaugtis, nes kitos tokios negausit. O jei reinkarnuosimės, vis vien neatgimsim į tą patį žmogų, tai naudokimės proga, kol esam dabar!
Taigi, pradėjau naujus mokslus, jau va trys mėnesiai, ir, galbūt jus nustebinsiu – dar nenoriu mesti! 😀 Pradedant nuo superinės programos, puikios atmosferos kolegijoj, profesionalių dėstytojų, aktyvių studentų, pabaigos turbūt taip ir nesurasčiau. Paskaitos pramušė mano kūrybiškumą, mokslo įstaiga skatina kūrybiškumą, inovatyvumą..? Ką?! Kur taip dar būna?! Per paskaitas galima išmokti planuotis laiką? Išmokti išsianalizuoti ir bandyti perprasti, kas ten visgi tu toks esi? Kaip mano moters autoritetas pasakytų – JACKUSTUMANECKUS!
Šis įrašas, pagal mano vidines mintis, turėjo atsirasti tik kitais metais, kai jau bus praėję 366 dienos po mokslo metimo. Bet kaip ir sakiau, pramušė kūrybiškumą, pramušė įkvėpimą, o tokiais tempais einant ir darant paprasčiausiai bus per daug įspūdžių vienam įrašui.
Turbūt vėl kam nors pasirodys, kad aš čia spjaudausi vaivorykštėmis ir vienaragiais. Taip, spjaudausi, nes pas mus per daug jau tokių, kurie spjaudosi pliurza. Nenoriu rodyt blogų emocijų, geriau parodysiu kaip man čia, tarkim, „per sviestą“ einasi viskas!
Dabar noriu kilti. Link svajonių, link tikslų, link tobulėjimo.
Ir nežadu aš kilti karjeros laiptais, laipteliais, aš tai iš karto į oro balioną šoksiu! p.s. jinai tokia šviežia, kad dar plėvelės žymės matosi!
Sėkmės Jums, kilkit ir eikit iš savo komfortų zonų į plačius vandenis!
—
*SMK – Socialinių mokslų kolegija, ten kur aš dabar mokausi
**KPI – Kūrybos ir pramogų industrijos, tai ką aš dabar mokausi. Aš pati pavadinimą jau išmokau, mano tėtis dar ne.
