Category Archives: Be kategorijos

Rad

Praėjo savaitė po mano didžiausio gyvenime nuotykio. Jau galima sakyti, jog emocijos nuslūgo, kad Agnė apsiramino ir nebepsichuoja, dėl to, kas įvyko praėjusį trečiadienį. O vat ir ne. Nė velnio.

Tie kas nežino, tai buvau biški ten Vengrijoj, žinot, kaip ten būna. Ne, nežinot, todėl skaitykit.

Perspėju, jog šitas tekstas bus LABAI ilgas ir šitame tekste bus daug cypavimų ir klykavimų. Kad skaitymas būtų interaktyvesnis, paprašysiu jūsų kas kartą pamatę kursyvą, paryškintą ar pabrauktą tekstą, mintyse (ar garsiai, kaip jums jau išeina) skaityti emocingai, su nuostaba, susižavėjimu. O jei bus viskas viename, tuomet emocijos turi trykštis taip panašiai, kaip 13-metės reaguoja pamačios Justin Bieber. Tokiu būdu galėsite maksimaliai pajusti mano pasakojimą bei išgyvenimus, tarsi aš viską pasakočiau jums į veidą.

VAŽIOOOJAM!

(čia parepetavom, kaip sekėsi?)

Pradėkim nuo to, kaip Agniuks sumąstė išsitrenkti į Vengriją. Viskas prasidėjo 2013 vasario 10 d., kai aš atradau tokią dainininkę, šitą, kaip ji ten… Geltona? Ne, ji buvo vaikystėje, ir ji jau baigus karjerą. P!nk? Va, šita, teisingai. Tai aš ja ten labai susižavėjau, pradėjau klausytis jos dainų, skaityti apie ją, domėtis, kas jinai tokia. Iš esmės, turbūt galėčiau parašyti abitūros rašinį apie tai, kas yra P!nk, kaip ji įkvėpė mane, pakeitė mano mąstymą, pasaulėžiūrą ir kaip kasdien man padeda būti geresne nei buvau vakar. O jau kiek draugų, pačių geriausių, susiradau vedama *miailės* jai!

Manau, kad jei kas nors, kas pažįsta mane daugiau nei 5 metus, palygintų kaip buvo tada ir dabar, suprastų apie ką kalbu.

Taigi, baisiai įsimylėjau šitą dainininkę, lietuvių kilmės, beje, visiems neužsičiaupdama kalbėjau, kokia ji gera, kokie jos šou, koncertai, kad ji yra nepakankamai įvertinta ir kaip aš noriu į jos koncertą. Tada paskutinius porą metų šiek tiek nusiraminau, nusiramino ir pati P!nk. Tik čia labiau tyla prieš audrą, nes paaiškėjo, kad ji naują žmogų pagamino, per pačias Kalėdas! O vasario gale ir pusę pavasario vienas po kito buvo paskelbti koncertai ir festivaliai, kuriuose ji gros. Keletas Šiaurės Amerikoje ir keli Europoj – UK, Vokietija, Vengrija. Du atskiri koncertai Vokietijoje iššluoti. Aš visus mėnesius save raminau, sakiau „palauk, jei jau dabar koncertuoja, tai greitai bus ir turas didelis, po visas šalis, gal į Lietuvą atvažiuos (:DDDDDDD), sulauksi, festivaliai ne tas pats kaip atskiras koncertas“. Nusiraminau, laukiu, džiūgauju ir nervinuos matydama video iš JAV ir Kanados koncertų. Tada parašau draugei:
Kaip ten sakoma? „Get The Party Started“! Gyvenime nesu jokios kelionės planavus, nesu keliavus viena pati, nesu pati rezervavus viešbučio, pirmą kartą apskritai taip toli užsikepiau vykt be jokios priežiūros. Internetas visagalis, fanų bendruomenė pas mus yra galinga ir rūpestinga, todėl parašiau fanams iš Vengrijos, sakau „Labas, kur man Budapešte gyvent?“ Užsirezervavau (kas irgi nėra niekad keliavęs, tai tikrai naudokitės booking.com, rekomenduoju. Arba AirBnB) kambarį, nusipirkau bilietus į festą. Gyva? Gyva. Tai tada pradėk rūpintis, kaip nuvažiuoti.

Kelionė biudžetinė, svarbu iki festo nusigauti, tai važiavom autobusais. Aš tiesiog paminėsiu – tiesiai iki Budapešto yra 910km, automobiliu/autobusu – 1360km. Iš viso gavosi šiek tiek daugiau nei 20 val. autobuse. Į vieną pusę. Su persėdimu Varšuvoje. Prabėgus savaitei, galiu pasakyti, kad yra smagesnių, trumpesnių ir patogesnių būdų keliauti. O bet tačiau, kelionė atsiėjo viso labo €60.

Dienos bėgo. Orų progrozės rodė, jog bus labai karšta. Agnė, iš to streso ir nerimo persipynusiu su nenumaldomu laukimu, pradėjo countdown’ą (=atgalinį skaičiavimą):

Šiaip nežinau, atrodo sveikas vaikas buvau, lyg ir ant galvos nekritau vaikystėje, bet aš ANT TIEK nesveika esu. 🙂

Atėjo diena išvykti į Didįjį Nuotykį. Nepramiegojau, tvarkingai nusigabenau į stotį, sėdau į autobusą, iš Kauno sėkmingai susirankiojau draugę ir važiavom. Ilgai. Varšuvoj sėkmingai su taksi nusigabenom į Polski Bus autobusų stotį, sulaukėm autobuso su dirbtinės odos salonu, kuris, tarp kitko, siaubingai nepatogus ilgoms kelionėms, nes slysta pagalvė, o oda skaudžiai prilimpa prie sėdynės.

Rugpjūčio 7 d. 5:50 ryto išlipam į lietaus maudomą Budapeštą. Tai kur tie tropikai, ką?! Aha, dar palauk… Šokam į metro (pirmą kartą irgi šitu transportu naudojausi), pasiekiam savo apartamentus, kambarys aišku tokiu metu dar nesutvarkytas, bet paliekam daiktus ir einam maudytis lietuje. Nuvykstam į Inner City, ir varom pusryčiauti į… McDonnald’s!

Trumpai apie patį Budapeštą

Labai labai labai įspūdinga architektūra, patogus susisiekimas viešuoju transportu, bet reiktų vengti taksi, nes ten jie gan brangūs. Aišku, esminis klausimas visiems – taip, dalykai šiek tiek pigesni nei Lietuvoj. Bet duona brangesnė. O McDonnald’s restoranuose yra gaiviųjų gėrimų savitarna, todėl žmonės tiesiog užeina į restoraną, iš kuprinės išsitraukia tuščią gėrimo puodelį, prisipila kolos ir išeina savo reikalais.

Na, Budapešte per pirmadienį ir antradienį aplankom gamtos istorijos muziejų, zoologijos sodą, katras yra seniausias Europoj, nuvarom į Buda pilį. O čia priartėjam prie esminių reikalų.

Trumpa istorija: kelios savaitės prieš kelionę susipažinau su P!nk fanu iš Prancūzijos. Vaikinukas super kreizi, siūlo man budėti prie viešbučio, kuriame gyvens mūsų dievaitė, paskui nakvoti prie įėjimo į festivalį, kad patektume į pirmą eilę. Sakiau, soriukas, bet gal ne, miegot nemiegosiu, bet atvyksiu anksčiau. Dėl viešbučio mano nuomonė tokia – ir muzikantai, kad ir kokie mums įtakingi būtų, kad ir kaip būtų mums pakeitę ir išaugoję gyvenimus, bet jie vistiek yra žmonės, be viešojo gyvenimo turintys ir savo privačius gyvenimus. Arba kaip aš sakau – yra P!nk dainininkė ir yra Alecia Moore.

Taigi, prancūzas sako, kad pakeliui iš Buda pilies užsuktume pasisveikinti, nes visai šalia juk! Okey, užsukom, pasisveikinom, paplepėjom, po pusvalandžio išvykom, palikę jį, 13 Porsche ir dar keletą fanų lūkuriuoti prie viešbučio. Grįžus į kambarį pavakarieniaujam iš turgelio ir parduotuvės parsineštu maistu. Besiruošiant eiti miegoti, P!nk, ta vienintelė, pradeda trumpą klausimų/atsakymų ir tiesiog atsakinėjimų į fanų žinutes Twitter’y sesiją. Aš jums pasakysiu tokį dalyką – kad ir koks racionalus stengiesi būti šiam gyvenime, bet tu nori, kad tavo dievaitė/-is tave pastebėtų ir su tavimi pasisveikintų. Aš jokia išimtis – griebiu telefoną ir pradedu „LABAS IŠ LIETUVOS“, „Iki pasimatymo rytoj, aš būsiu Sziget“, keletą klausimų, komentarų į jos tweetus ir tada nutinka TAI:

ASDFGHJK@#*(*)(%(&AHSD*@CVBN$%^&1!SSFE  

IR NEMAŽIAU. Aš aišku ir keikiausi, ir griuvau, ir šokinėjau, ir tada verkiau, juokiausi, keikiausi. Draugė mane išvadino psiche. Taip ir gyvenam.

Iš tikrųjų džiaugiuosi, jog atsakyta būtent į šitą tweet’ą, kuriam sakau, jog mums visiems reikia meilės, o ne tą „LABAS IŠ LIETUVOS“. Žinant, kokie dalykai vyksta visam pasaulyje, ar tai būtų terorų aktai, ar ultranacionalistų protestai JAV, prieš tą neapykantą laimėti gali tik truputis daugiau meilės, supratingumo ir geranoriškumo kitiems bei sau patiems. Am I right?

Ar jūs dar čia?

Aišku, po tokių įspūdžių nei normaliai užmigti negaliu, nei ilgai miegot. Prabudau anksti, lauke temperatūra jau buvo užkilus turbūt iki +30. Randu praleistą skambutį iš anksčiau minėto prancūzo, prašo manęs nupirkti 7 rožines rožes. Priminsiu, kad Budapešte aš pirmą kartą. Iškeliaujam ieškoti rožių per tą pragarišką orą. Buvo karšta ir baisu, bet suradom gėlių kioskelį, nusipirkom rožių, grįžom į hostelį, susitikom su vengrų fanu ir iškeliavom į festą. Sziget feste buvo karšta, atvykom 12 val., ir už tai, kad nupirkau gėlių, puikusis prancūzas palaikė mums vietą šalia jo, prie pat scenos. Tada ilgai ir nuobodžiai kepėm saulėje, kepėm pavėsyje, kepėm iš vidaus. Telefonas rodė, jog yra +37 laipsniai Celsijaus. Dar pridėkim kaitinančią saulę. Smagumėlis! Apie 20 val. nukrito iki kokių +30.

Ir pagaliau išmušė 21:30, tiksliau 21:40, ir Agnė neteko proto, nes tiesiai prieš nosį iškilo P!nk.

Iš tiesų pavyko kai ką nufilmuoti, kai ką nufotografuoti, pavyko išeiti iš proto. Aš nežinau ar verta tūkstantinį kartą sakyti, kokia ji yra nuostabi, kokį šou ji padaro, su visais tai Cirque Du Soleil dalykais (haters gonna hate, kurie sakys, kad ji tik skraido ir nieko naujo nesugalvoja. Nes šiaip tai kažkaip niekas priekaištų nė vienam muzikantui nesako „jis ir vėl šoka“, „jis ir vėl gitara groja ant scenos“, duh), o jos vokaliniai sugebėjimai yra AH-MEI-ZING, įsijunkit bet kokį jos gyvą pasirodymą ir įsitikinkit. Apdovanokit save po sunkios darbo savaitės!

Bet dar ne viskas.

Pamenat gėles? 

Aš tik paminėsiu tą dalyką, kad aš jas laikiau. Ne, ji jų nepasiėmė, apsauga jas paėmė iš prancūzo ir perdavė jai. Bet ji pažadėjo prancūzui padėkot.

Ir aš dar geriausio dalyko nepasakiau. Klausykit. Mes stovėjom prie podiumo pabaigos, ten, kur ji susėda su gitaristu Justin Derrico ir visuomet dainuoja savo akustinius gabalus – Who Knew, F**kin’ Perfect bei koverius – Me & Bobby McGee, Babe I’m Gonna Leave You.

Padainuoja Who Knew – visi paverkiam. Padainuoja F**kin’ Perfect – visi verkiam ir jaučiamės tobuli. Tada sako, kad ji labai myli muziką, todėl dabar dainuos porą koverių. Lyg ir žada kažkur eiti, susimėto, bet sako, viskas ok, apsigalvojau, ir prašo Derrico groti. Pasigirsta Janis Joplin – Me & Bobby McGee akordai. Ir staiga mano ir Alecia Beth Moore Hart žvilgsniai susitinka. Ji žiūri į mane, sako ir iškelia nykštį į viršų, o tada atsuka į save:

„Lithuania?! Rad!!! That’s partly me!“

I shit you not. (atsiprašau už žodyną) Tai tikrai įvyko. Ne, ji neperskaitė to iš mano akių:

Okey, pasikalbam. Kas žino mane, esu patriotė. Myliu Lietuvą, noriu, kad ji klestėtų ir t.t. ir pan. Tai, kad P!nk turi lietuviško kraujo yra tik dar didesnis pliusas jai, kodėl aš ją myliu ir dievinu. Tik kartą esu girdėjusi iš jos pačios sakant, jog ji turi lietuviškų šaknų, na ir be abejo, prieš dešimtmetį lrytas.lt iš jos imtas interviu. Mano vienas iš tikslų buvo parodyti, kad ji turi fanų iš Lietuvos. Ir kad yra kas čia ją belekaip myli. Ir dėl to Agnė turi įkūrusi Pink Lithuania fanų klubą feisbuke, kur yra 161 gerbėjas, iš kurių aktyvūs yra gal 10. Bet ir dešimt jau yra būrys. (pss, plyz, palaikinkit mano puslapį, pasidalinkit su draugais ir būkim aktyvūs, palaikykim lietuvius užsieny, ačiūvisogero).

Bet jūs aišku nenorit tikėti, kad taip iš tikrųjų įvyko, ane? Nieko, I got you, fam, visus įrodymus galiu duot, iš kelių kampų, o jei reikia tai ir liudininkus pristatysiu. Iš tikrųjų esu labai dėkinga fanei iš Vengrijos, Ingrid, kuri stovėjo kiek tolėliau nuo manęs ir įrašė visą mano džiaugsmą, bei atsiuntė man!

Va, žiūrėkit per kur patinka, Google Drive ar Dropbox. Dabar dar nenusprendžiau, ar šitą frazę išsitatuiruoti, ar pasidaryti kaip SMS toną. Laikui bėgant išsiaiškinsiu su savimi.

O jūs manėt, kad jau viskas? NOPE

Pamenat gėles? O prancūzą? Ir P!nk pažadą?

P!nk gėles gavo, prancūzas laukia, o P!nk savo pažadus tęsia. Įpusėjus Led Zeppelin – Babe, I’m Gonna Leave You dainai, P!nk pašoka nuo kėdės ir pasuka link laiptų, jais nusileidžia ir žingniuoja mūsų link. Taip, Justin žvėriškai grojant gitara, ji eina link mūsų ir duoda visiems highfive. Sustoja prie prancūzo, kuris gi prie manęs stovi ir jam pasirašo marškinėlius. Va taip va. Ar aš highfive gavau? Ne, bet ji juk prie pat manęs sustojo, ir aš grybštelėjai jai ranką. O ką jūs nuveikėt tą trečiadienio vakarą? Nes aš tai P!nk paliečiau. 🙂 🙂 🙂 🙂 🙂 🙂

Žinau žinau, argi nėra lame fotkinti, kai šalia toks žmogus eina?! Ne, nė kiek.

Dabar jau beveik viskas. Ne, P!nk man nepaskambino, neatsiuntė laiško ar dar kažko, reikia kažką gi pasilikti kitiems šou, ar ne? 😀

Iš tikrųjų vos tik pasibaigė šou ir mes visi pajudėjom išėjimo link, aš skubėjau viską raportuoti savo draugei, ir lygiai tokiai pačiai kreizy fanei, iš Italijos, kas įvyko. Viena iš tų nedaugelio, kuri suprastų, kokios savijautos aš tada buvau. <3 O ji man sako „NEREALU AAFGHJDASF KOKIA DIENA!! O dar albumas!!“ Pala pala, sakau „Koks albumas?!!!“ O gi „Beautiful Trauma“, apie kurį pranešė praėjus vos kelioms minutėms po šou. Tada aš nuėjau į atributikos kioskelį ir nusipirkau P!nk vasaros turo marškinėlius. Ir visą likusį vakarą aš buvau be jokių emocijų, buvau kosTmose, buvau kitoj galaktikoj ir tik kitą rytą tyliai paverkiau į pagalvę.

Svajonės išsipildymas geriausiu įmanomu būdu. Atsakymas į tweet’ą, pirma eilė, „Rad!“, ir tai, kad ji praėjo pro šalį. 90% Jūsų toks mano svaigimas atrodo nesuvokiamas, bet tame ir smagumas, nes mes visi skirtingi!

Vis dar galiu tą patį kartoti – P!nk yra geriausia, kas galėjo nutikti man, mums visiems, pop muzikai, pasauliui. Talentas, dainos, kurios yra rašytos jos pačios, neįtikėtini koncertai, kuriuose norisi apsilankyti dar ir dar, vokaliniai gebėjimai, o prie viso to dar ir žiauriai gerą humoro jausmą turinti motera, turinti lietuviškų šaknų. Manau, kad ji verta daug daugiau meilės ir pagarbos, nei gauna dabar. NES MUMS VISIEMS REIKIA ŠIEK TIEK DAUGIAU MEILĖS!

O jūs visi turėtumėt keliauti į iTunes ir nusipirkti jos naują singlą „What About Us“, YouTube pasižiūrėti video klipą bei iš anksto užsisakyti naują albumą „Beautiful Trauma“, kuris išeis penktadienį, spalio 13d.

Ugh, vėl viską išgyventi kainuoja nervų, gal turit kas čyzkeiko gabalą atliekamą?

Rožinė iš vidaus ir išprotėjusi iš laimės, 

Agnė 🙂

Šiurpuliukai

Penktadienis. Šlapdriba. Neužsifiksuojanti, važinėjanti ir užknisanti kėdė ant ratukų.

Laisvadienis. Neįtikėtinai gražus spektaklis vakar.

Drebulys. Jautiesi kaip muilo burbulas, kuris dreba, nes tuoj susprogs. Ir virpa, ir virpa, nes bijo naujo etapo, bijo – „kas dabar bus?“.

Drebulys. Atrodo užtektų menko prisilietimo – plunksnelės, ar pernykščio nutriušusio lapelio – ir suduši į milijardus dalelių. Bet išgyvensi. Dar ne tą esi išgyvenus. Eisi toliau, rinkdama tas dalelytes ir vėl lipdysi save po trupinėlį. Klijuosi kuo papuola, nes tinkamų klijų neturi ir nė nežinai, iš kur jų gauti. Lipdysi atsitiktines daleles vieną prie kitos ir nesuprasi, kodėl viskas neveikia taip, kaip turi veikti. Kažkas ne taip. Kodėl jausmas, lyg mautumeis kelnes per galvą?

Šiurpuliukai. Vėl išjudinantys visas daleles kūne. Vėl atgaivinantys gyvybės jausmą. Vėl gyveni! O gal tiesiog reiktų pagaliau kojines apsimauti, nes čia ne jokie „žadinantys gyvenimą šiurpuliukai“, o paprasčiausiai tave krečia šaltis, nes kambaryje ir yra šalta?

Suprasti gyvenimą. Gal kas nors turit tokį gyvenimo vadovą? Gal rasiu tokį knygų mugėje? Gal atsakymą rasiu eiliniam motyvaciniam straipsny medium.com? O gal įsijungus TEDx kalbą youtubėj mano gyvenimas apsivers aukštyn kojom ir aš pradėsiu gyventi kaip reikia? Įgausiu 9 naujus sėkmingo žmogaus įpročius, nebijosiu klysti, su visam išsikraustysiu iš savo komforto zonos. Nebepeiksiu, ko nekenčiu ir garsinsiu ką myliu. Nustosiu atidėlioti ir pasieksiu produktyvumo maksimumą. Susirasiu svajonių darbą, gal tiksliau – susikursiu jį, dirbsiu ir keliausiu, tada būsiu laiminga! Nes būsiu pasiekusi „laimingo žmogaus“ kriterijus. Svajonių gyvenimas. O kai feisbuke rašysiu įrašą, niekada nepamiršiu „feeling happy“ emocijos ir instagram’e dėsiu #lovemylife. Nes gi taip suprantame gyvenimą. Nes gi taip gyvename gyvenimą. Nes kas gi rodo, kaip jiems šiandien liūdna? Jei ir rodo – kodėl? Tau ką, depresiją, haha? Tu rimtesnių problemų neturi? Ar tau kas numirė? Ar nepagydoma liga susirgai? Nežinai, ką reiškia turėti bėdų, rimtų bėdų? Tu tik dėmesio trokšti. Paguodos. Geriau užsiimtum kuo nors, neieškojus šiknoj sliekų. O! Tai dabar tu sportuot pradėjai? Ir į koncertus vaikštai?! Kažin, iš kur tu čia taip gerai gyvent pradėjai? Kiti net negali ledų per šventes nusipirkti, o ji matai kiekvieną savaitgalį į kiną vaikšto.

Tai kur kame ta tikroji laimė ir laisvė?

Kokia tikroji norma gyveninti? Teisingos normos?

Tada atsibundi iš tų nesąmonių, iš tų iliuzijų, svajonių ir pirmojo pasaulio problemų. Tave pasiveja gyvenimo nežinomybė, žiaurumas, realybė. Ir kaip gi, kas daugiau pažadins…

Šiurpuliukai.

Ir vėl drebi. Ir vėl ieškai atsakymų. Ir vėl klausai iki skausmo genialių patarimų, pamokymų, kurie tau nė velnio netinka. Nes turi surasti savo atsakymus į savo klausimus.

 

Agnė.

Naujos pradžios

Ir Lietuvoje gyventi galima.

Tokiais žodžiais prieš beveik metus pradėjau vieną savo įrašą ir bandžiau įrodyti, kad Lietuvoj galima gyventi padorų gyvenimą. Nu ir žinokit, kad visiškai tiesą aš ten parašiau, savo kailiu įsitikinau.

Kaip ir buvau minėjusi, šių metų sausio gale mečiau mokslus. Mečiau veterinarijos studijas kolegijoje prasimokiusi 1,5 metų. Ir jei žmonės man būtų davę po euriuką (arba kaip buvo madoj sakyt – dolerį) kiekvieną kartą, kai man sakė, kad aš susigadinsiu visus šiuos metus nesimokydama, kad geriau pabaigčiau, nes kitur nebestosiu pajutusi, kaip faina yra gyventi nesimokant, arba kad pusantrų metų nueis velniop, tai dabar turėčiau tiek euriukų, kad drąsiai susimokėčiau nuomą.

Kaip galima sakyti, kad 1,5 metų bus nuėję velniop? Sutikta puikių žmonių, paglostyta šuniukų, karvyčių. Tiek nuotykių patirta. Visų svarbiausia – pagyvenau BARAKE! Tikrai, nepaisant to, kad šiaip ištrūkus iš tėvų namų į didelį miestą (tarkim, kad mieste, nes iš tikrųjų tai bendrabutis Buivydiškių kaime), dar bendrabučio vedėjos burtai išmetė gyventi su puikiom kambariokėm. Kiek nuotykių, juoko ir įspūdžių buvo, bet žinot kaip ten būna su perpasakotais juokais… Taigi, net labai ne velniop!

Praėjo dešimt mėnesių. Manau tai buvo turiningiausi ir daugiausiai pokyčių atnešę mėnesiai. Ir nervų suvalgę, neslėpkim.

Pirmas mėnesis buvo praleistas gyvenant pas brolį ant sofos. Susiradau telemarketingo darbą, kuris, mano nuostabai, man visai patiko. Nėra taip blogai, kaip visi galvoja, nėra jau tie lietuviai tokie baisūs, nesiuntinėja į lankas visų, kas tik paskambina. Ir ne, aš nedirbau tokio darbo, kur visiems skambinėji ir užknisinėji. Skambini ir siūlai naudingą dalyką. Kas nemėgsta naudingų dalykų? Tada kovą, šiaip ne taip, išsikrausčiau į jau nuosavai nuomojamą kambarį. Susirinkau IKEA kėdę! Visai neblogai pavykdavo tris-keturis kartus per savaitę pasigaminti normalaus maisto, ne sumuštinių. Ai, dar ir teises išsilaikiau. Balandį sutikau savo jubiliejų ir įžengusi į trečią dešimtmetį supratau, kad vis dar nežinau, ko noriu iš gyvenimo! Dar balandį pirmą kartą užsiropščiau ant arklio, sekėsi siaubingai, arklio nesuvaldžiau, arklys manęs neklausė, labai bijojau ir beveik verkiau, bet jei turėčiau vision board, šitas dalykas jau būtų check!

Dar per šį trumpą laikotarpį spėjau jogą išbandyti ir ji man parodė, kad net ir medinukei Agnei (ne, mano bajeriai geri, čia kalbu apie lankstumą) yra įmanoma kojas bent 5 sek. palaikyti nuleidus (o gal ir pakėlus? net nežinau, kaip tai įvyksta) už galvos.

Atėjus vasarai reikėjo man dar naujų pokyčių. Jau pradėjo suktis mintyse, kad norisi vėl mokytis, vėl rytais eiti į paskaitas. Bet kai aš sakau, kad tam, kad pradėčiau kažką naujo, jau beveik pasidarė taisyklė, kad turiu kažką mesti. Tai birželį išėjau iš telemarketingo, sugalvojau nueit kavų gaminti ir čyzkeikų pardavinėti. Liepą pagaliau išperėjau, ką plius minus norėčiau mokytis, arba bent jau pabandyti mokytis ir prisėdus prie kompo LAMA BPO paprašiau, kad leistų man eiti į SMK* ir mokytis KPI** . Ir LEIDO!!!

Deja, pamačius paskaitų tvarkaraštį, suvokiau, kad nieko gero nesigaus ir norint pilnu pajėgumu mokytis, o tai ir buvo mano prioritetas, teko palikti superinių baristų komandą.

Aš visiškai suprantu, kad Jums, skaitantiems, gali atrodyti, kad aš tikra quitter’ė, kad aš neturiu valios išbūti vienoje darbovietėje ilgiau nei keturis mėnesius, ar nesugebu net kolegijos pabaigti. Žinot, aš irgi taip galvojau, ir galvojau nuo pat sausio 30 d., kai išsiuntus 7 CV man niekas neskambino ir neprašė, kad ateičiau pas juos dirbti. Kai nepavyko iš pirmo karto rasti kambario, kur galėčiau gyventi. Ir tada, kai turėjau išeiti iš telemarketingo įmonės, nes buvo sudėtinga padėtis, nors galėjau pralaukti porą savaičių ten ir toliau dirbti ir užsidirbti, ir būti laiminga ir patenkinta. Ir tada, kai nusprendžiau išeiti iš Coffee Inn galvojau – nu va, dar vienas išėjau/mečiau į sąskaitą, visiškai viską metu, vos tik susiduriu su sunkumais.

Bet va dabar, praėjus 10 mėnesių, kai pradėjau savo metimų maratoną, sėdžiu prieš kompą, -nioliktą kartą skaitau, bandau suvokti, jog aš tokį kiekį dalykų, per, sakyčiau, tokį trumpą laiką nuveikiau, o tada bandau iš šono pasižiūrėti kiek aš dabar per savaitę nuveikiu! Nu fantastiškas jausmas!

Išeiti iš komforto zonos. Šita frazė yra jau tiek visur kartojama, kad turbūt visiems ir nusibodo, ir įgriso iki gyvo kaulo. Aš ją galiu Jums dar ir šimtas-septyniasdešimt-keturiolika-devyniasdešimt-aštuntą kartą pakartot – išeikit iš komforto zonos. Nes tarp keturių sienų, toje dėžutėje, jūs labai daug naujų dalykų nepamatysit. Išėję į lauką galit daug smagių dalykų ir pamatyti, ir patirti!

Aš neraginu visko iš karto mesti, kaip kad aš mėgstu, bet jei nemėgstat kažko, jei kažką darydami kankinatės, keikiat, nusispalvinat gyvenimą bjauria pliurzos spalva, man kyla vienintelis klausimas – kodėl? Ir dar vienas – kam gyventi nedžiuginantį gyvenimą? Kaip A.Valinskas sakė – gyvenimas yra dovana, kiekviena diena yra dovana, ta dovana reikia džiaugtis, nes kitos tokios negausit. O jei reinkarnuosimės, vis vien neatgimsim į tą patį žmogų, tai naudokimės proga, kol esam dabar!

Taigi, pradėjau naujus mokslus, jau va trys mėnesiai, ir, galbūt jus nustebinsiu – dar nenoriu mesti! 😀 Pradedant nuo superinės programos, puikios atmosferos kolegijoj, profesionalių dėstytojų, aktyvių studentų, pabaigos turbūt taip ir nesurasčiau. Paskaitos pramušė mano kūrybiškumą, mokslo įstaiga skatina kūrybiškumą, inovatyvumą..? Ką?! Kur taip dar būna?! Per paskaitas galima išmokti planuotis laiką? Išmokti išsianalizuoti ir bandyti perprasti, kas ten visgi tu toks esi? Kaip mano moters autoritetas pasakytų – JACKUSTUMANECKUS!

Šis įrašas, pagal mano vidines mintis, turėjo atsirasti tik kitais metais, kai jau bus praėję 366 dienos po mokslo metimo. Bet kaip ir sakiau, pramušė kūrybiškumą, pramušė įkvėpimą, o tokiais tempais einant ir darant paprasčiausiai bus per daug įspūdžių vienam įrašui.

Turbūt vėl kam nors pasirodys, kad aš čia spjaudausi vaivorykštėmis ir vienaragiais. Taip, spjaudausi, nes pas mus per daug jau tokių, kurie spjaudosi pliurza. Nenoriu rodyt blogų emocijų, geriau parodysiu kaip man čia, tarkim, „per sviestą“ einasi viskas!

Dabar noriu kilti. Link svajonių, link tikslų, link tobulėjimo.

r nežadu aš kilti karjeros laiptais, laipteliais, aš tai iš karto į oro balioną šoksiu! p.s. jinai tokia šviežia, kad dar plėvelės žymės matosi!

Ir nežadu aš kilti karjeros laiptais, laipteliais, aš tai iš karto į oro balioną šoksiu! p.s. jinai tokia šviežia, kad dar plėvelės žymės matosi!

Sėkmės Jums, kilkit ir eikit iš savo komfortų zonų į plačius vandenis!

*SMK – Socialinių mokslų kolegija, ten kur aš dabar mokausi

**KPI – Kūrybos ir pramogų industrijos, tai ką aš dabar mokausi. Aš pati pavadinimą jau išmokau, mano tėtis dar ne.

Rinkimų kronikos. Dingęs balsas

Rinkimai man yra šventė. Tikrai, kiek tik save pamenu, tai tokia laimė būdavo eiti su tėvais kartu balsuoti ir dar įmesti biuletenį į balsadėžę! O ir šiaip, visada buvau susidomėjusi politika, ne per daug giliai, bet maždaug tiek, kad galėdavau atskirti Paulauską nuo Pakso.

Laukiau ir pirmųjų rinkimų, dar mokykloj, kai rinkom europarlamentarus bei prezidentą. Ir paplojo man tada, visai faina. Dalyvauju visuose rinkimuose, nė vienų nepraleidžiu, išskyrus, be abejo, referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Pamenu, tą dieną smagiai namuose prabuvau.

Tai kaip ir supratot, balsavau ir šiuose Seimo rinkimuose. Balsavau iš anksto, Vilniaus miesto savivaldybėje ir narsiai atstovėjau milžinišką eilę prie balsadėžių (kažkur nugirdau, kad taip žmonės tik prie Lidl laukė). Viskas vyko tvarkingai, komisijos narė viską paaiškino, kur kuriuos popieriukus ir vokelius dėti (ne daktarui į kišenę, ne ne… (Okey, medinis čia)). Visa tokia pilietiška, įmetus voką į balsadėžę, įkėlus visas reikalingus įrašus ir nuotraukas į feisbukus ir instagramus, ėjau ramiai laukti sekmadienio vakaro. Iš tiesų laukėm visi iki nakties, kol Jakilaitis prisiskambins Zenonui ir užsirašinės rezultatus ranka. Ko ne Eurovizija?

Pirmadienį, kai jau 80% balsų buvo suskaičiuota, apsilankiau www.vrk.lt norėdama pažiūrėti, kaip balsavo mano kaimas. Atsidariau ir net pasimečiau – partija, už kurią aš balsavau, turi lygiai 0 balsų. Tris kartus perkroviau puslapį, patikrinau, ar tikrai ta apylinkė ir ar tikrai ta partija. Šešiolika kartų prasukau filmuką mintyse, kaip kryžiukus dėliojau ir reitingavau, kur tuos vokelius sukaišiojau. Atrodė viską tvarkingai dariau. Šakės, galvoju, dingo balsas. Kažkas nufyrino mano balsą. Ir subliuško mano iliuzijos apie europietišką ir demokratišką Lietuvą, kai taip tiesiog dingsta balsai. Galbūt aš ne viena tokia ir tai vyksta dideliu mastu?! Gal iš tikrųjų Darbo partija turėjo patekti į seimą, bet kažkas įvykdė pučą?! Gerai, gerai, nebalsavau aš už DP, juokauju.

Nežinojau į ką kreiptis tokiu atveju – ar čia skambint į komisiją, ar pačiam Zenonui, kaip kad Jakilaitis darė, ar rašyti į DELFI pilietį. O rašiau kam išmaniau – dviems politologams ir dar vienai iš mano išreitinguotų politikių. Aišku, super logika, rašyt tokiems asmenims, ar ne? 😀 Bet visgi, 66,66% žmonių, su kuriais susisiekiau man atrašė. Vienas iš jų patarė parašyti organizacijai „Baltosios pirštinės„. Čia jau panašiau į logiką. Nors ir vidury nakties, bet jie man atrašė, jog prapuolęs balsas – grubi klaida arba nesąžiningas balsų klastojimas ir pasiūlė rašyti skundą į pačią VRK. Ir vėl tą pačią maldelę surašiau, tik šį kartą jau VRK.

Teisybė yra!

Šiandien gavau atsakymą iš savo apygardos komisijos ir priimtą sprendimą dėl gauto skundo. Komisija, perskaičiavus balsus, pastebėjo, kad vienas galiojantis biuletenis per klaidą buvo pridėtas prie partijos „Tvarka ir Teisingumas“ sąrašo, nors pačiame biuletenyje buvo pažymėta kita partija. BAM. Atsižvelgus į paaiškėjusias aplinkybes, iš TT buvo išimtas vienas balsas ir pridėtas prie teisingos partijos. BAM. BAM.

Teisybės ieškotoja, Žana d’Ark, Don Kichotė, ar gaišinanti komisiją nedėkingoji? Vadinti galima kaip tik nori, bet tvarka ir teisybė turi būti. Be abejo, komisija irgi klysta, tai yra žmogiška ir visiškai suprantama, ir aš pati neskubu teisti. Tačiau ne tuomet, kai pajauti, kad ta klaida paliečia tave. Ir čia kiekvienas balsas svarbus.

Nepamirškit balsuoti ir šį sekmadienį, antrajame ture, nes kiekvienas mūsų balsas svarbus, lemsiantis mūsų visų gyvenimus ateinančius ketverius metus. Jei aš radau, už ką balsuoti, tai manau, kad tikrai rasit ir Jūs. 🙂 

#ManNeDzin 
#BalsuokAtsakingai

Patinka #1

Vajėzau, kaip atėjo įkvėpimas ir motyvacija! Ar Jums taip būna? Nu vat taip tiesiog, kad ima ir apima? Nu ir nežinau kur dėtis ir ką daryt! Paprastai, atrodo, panaudotum šią motyvaciją kokiam sportui, bet sako, kad prieš miegą sportuoti negerai. Arba kad ir tam pačiam blog’o rašymui, bet net nežinau apie ką rašyti. Nu kokia neteisybė! Po pusmečio aplanko toks nežmoniškas noras kažką daryti, o nė nežinau ką. Pažiūrėkim – apie feisbuką parašiau, apie vieną festivalį parašiau, apie gyvenimo apmąstymus įžengiant į trečią dešimtį parašiau irgi. Ir apie Lietuvą parašiau.

Nu tai dar galiu parašyti apie save, kad ir kaip banalu (ba dum tss…) bebūtų.

Nors kas +- aš esu Jūs ir taip žinot. Tai gal reiktų padaryti tokią ala rubriką, kur parašysiu karts nuo karto, kas man patinka. Kodėl gi ne. Nes gal kažkas, kas man patinka, patiks ir Jums, arba išaiškės, kad Jūs jau senai tai mėgstat, tik niekam nesakėt.

Važiojam.

Esu visiška Andriaus Tapino mylėtoja, esu už tapinizmą ir seku viską, ką tas žmogus daro. Laida „Laikykitės ten su Andriumi Tapinu“ yra absoliuti mano favoritė. Nu taip gražiai visus dėdes su kostiumais gražiai suvarto ir padeda į lentynas. Man tai žiauriai patinka, kad per Tapinas per tokį trumpą laikotarpį tiek daug naudos padarė visuomenei, turbūt nė iš tolo tiek dabartinis seimas per šiuos ketverius metus nepadarė.  Tarp kitko, #valentinaiduokdolerį.

Kalbant apie muziką, tai čia nieko per daug naujo nėra, kas karts nuo karto užeidavo pas mane į tą patį feisbuką matydavo, kuo dalinuosi. Na, bet jei kas nežiūri į tą mano feisbuką, pasidalinsiu, kokiais garsais labiausiai mėgaujuosi.

Churchill – The War Within – juos atradau per P!nk (o, nejaugi?), kai apšildė jos paskutinį koncertinį turą. Labai smagiai klausosi!

Lindsey Stirling – Roundtable Rival  – JI GROJA SMUIKU ELEKTRONINĘ MUZIKĄ AR TAI TEN DUBSTEPĄ! Ką?!

You+Me – You and Me – nes tiesiog ruduo ir norisi šiltai apsikloti, pasiimti puodelį arbatos ir ramiai klausytis tokios muzikos.

Jei kalbant apie tai, ką pasižiūriu dabar, nekalbant apie Tapino laidą, tai nesusilaikysiu nepaminėdama vieno puikaus serialo, kurį aišku jau peržiūrėjau ir laukiu naujo sezono. Tai yra Orphan Black, arba Našlaitė. Trumpai pasakysiu apie jį tik tiek – pagrindinė aktorė, Tatiana Maslany, šiemet gavo Emmy už pagrindinę ir kitus +-12 veikėjų.

Taip pat man labai patinka Coffee Inn. Nu vat tiesiog, myliu Coffee Inn. Kaip kai kas žino – aš ten dirbau, ir nors visai trumpytį laikotarpį, tačiau spėjau pamilti tą darbą. Gerai, prisipažinsiu, kad viena iš priežasčių, kodėl aš nuėjau ten darbintis, buvo belenkokio skanumo cheesecake’as (sūrio pyragas)!1!!1!!! Nu neradau skanesnio dar. Aišku, norėjau ir kavą išmokti daryti, džiuginti ir budinti klientus, bet čyzkeikas buvo irgi svari priežastis 😀 Bet laikui bėgant per tuos trumpus tris mėnesius pamilau ir visą kitą, kas kofe ne čyzkeikas.

Mano meilės kupina pieno puta <3

Taigi, tokius dalykus aš mėgstu šiuo metu. Ką jūs mėgstat? Mėgstat čyzkeiką? Arba Tapiną? Šitie du dalykai yra geri. Bet žinot, kas dar yra gerai? Kai gali savo balsu nuspręsti, kas atstovaus tavo balsą ketverius metus – eikit balsuoti 🙂

Linkėjimai, nesušalkit!

Ar tai tikras pasaulis? Ar tai tik fantazija?

Išties. Vis dar nesuvokiu, ar čia jau man gyvenimas prasidėjo, ar dar nelabai. Tas tikrasis, mano gyvenimas. Taip norėtųsi trumpam stabtėlti ir pasižiūrėti iš šono, kaip aš čia gyvenu ir kaip viskas atrodo iš šalies.

Čia pat, tiksliau rytoj, 23-ią, man sueis 20. Sėdžiu va dabar ir mąstau – daug čia ar ne. Vienok, dar pyplė, kurios kiekvieną kartą prašo dokumento parduotuvėj perkant ką suaugusiems skirto. Kita vertus – ir per tuos dvidešimt metų visko jau būta. Žmogui, turbūt, tai daug. Globaliai mąstant – kruopa. Gamtoj per du dešimtmečius nežymiai kas pasikeičia.

O jūs žinot, kam dar sueina 20 šiemet? Raganaitei Sabrinai, Deksterio laboratorijai, Lordei, Spice girls dainai „Wannabe“, filmui Matilda, Nintendo 64… Nėra už ką!

Nelabai žinau, kaip tas gyvenimas veikia. Atrodo dabar jau turėtų būti prasidėjęs – turiu darbą, turiu kambarį, už kurio nuomą reikia kas mėnesį susimokėti. Čia jau maždaug suaugusių gyvenimas? Nes man tai atrodo, kad vistiek grįšiu greit namo į kaimą ir eisiu ravėt svogūnų…

Turėčiau bent jau plius minus pažinoti ir apibūdinti save ir savo gyvenimą. Na, deja. Nieko daugiau, nė jau akivaizdžius faktus, negaliu paminėt. T.y. gyvenu sostinėj, dirbu telefoninių pardavimų vadybininkės darbą, man patinka šunys, esu pakvaišus dėl P!nk ir nemėgstu grybų. Įtariu, kad mano smegenys nelabai atsakingai saugykloj laiko prisiminimus. Va, kad ir nelabai tiksliai prisimenu kuo norėjau būti užaugus, kai man buvo 5 ar 7. Na, pamenu, kad kažkuriuo tarpu norėjau būt dainininke (turbūt tada, kai pradėjo man labai Geltona patikti – norėjau kaip ji būt).

Su kuo susiduriu jau pusiau įžengusi į „suaugusių“ gyvenimą ir ties kuo daugiausiai kliūnu yra paprasčiausi apsisprendimai. Gerai gerai, apsisprendimo laiką ko valgyt noriu kavinėje, jau sumažinau iš rinkimosi nuo 10min iki 7,5min. MAŽAIS ŽINGSNELIAIS, gerai?! Ir aš negaliu apsispręsti ties paprasčiausiais, kasdieniais dalykais. Nes su tokiais sprendimais, kaip mesti mokslus ar ne, tai aš pakankamai spontaniška ir greita. Bet. Ko vakarienei nori? Kokį filmą norėtum žiūrėti? O kas tau geriau? MISIJA NEĮMANOMA. Aš nežinau, kas su manim toj vietoj negerai, bet turbūt dauguma mano pažįstamų/artimųjų/draugų paliudys, kad su sprendimų priėmimais man prastai. Negelbsi net pasirinkimai iš dviejų ar trijų. Yra toks dalykas angliškai vadinamas overthinking, kas lietuviškai verstųsi kaip per didelis galvojimas. Galvoji, ar čia tau gerai bus, ar čia apsimoka, ar čia patogu bus? Ar kitam irgi bus gerai, ar nesukelsi nepatogumo? Ar gera investicija, ar nesuklysi taip darydama? Ir taip toliau ir panašiai. Galų gale atsipeikėji ir suvoki, kad esi susipainiojus kaip ausinių laidai kišenėj. O tada tiesiog desperatiškai išmekeni „neeeeežinauu“. Ir lauki, kol kas nors už tave nuspręs.

Todėl keli mano tikslai šiemet, ateinantiems ir dar kitiems metams yra išmokti to kietumo apsisprendimuose ir pažinti save dvasiškai. Irrrr išmokti normaliai druskos į patiekalus dėti, šitas tikslas dar galioja.

Tiesa, prieš keletą dienų mačiau Lauryno Šeškaus gimtadieninį postą feisbuke, kurio mintis man labai patiko ir sumąsčiau nukopijuoti. Tai kurie norėtų mano gimtadieninį norą išpildyti, bet neturi atliekamo vienaragio, labai būtų smagu ant savo sienos pamatyti jūsų mėgiamiausią dainą/muzikinį kūrinį. Muziką baliui renkat Jūs 🙂

Nekantrauju pasižiūrėt, ką atneš man trečioji dešimtis. Įdomu bus pažiūrėt, ką dar spontaniško aš pati galiu iškrėsti. Pavyzdžiui – prieš abitūrą nusirėžiau plaukus iki pečių. Na, o metus mokslus kartelę sau užkėliau aukštai… Juk vis tiek niekas negali būti tokia, kaip aš 🙂

Prieš ir po

Aš einu ruoštis savaitgaliui, t.y. išsigydyti peršalimą ir skaudančią gerklę, o Jums linkiu nepersūdyt vakarienės! 

 

Lietuvoje gyventi galima

Susipažinkim – aš Agnė, man 19. Užaugau kaime, baigiau Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnaziją. Taip, esu iš kaimo, kuriame gyvena mažiau nei 300 žmonių. Mokyklos nebaigiau su medaliu ar savivaldybės padėkos raštu. Ir iš vis, neturėjau labai daug diplomų/padėkų/pagyrimų popieriukų. Bet neskauda, visi sukaupti dalykėliai tvarkingai sukrenta į nedidelį segtuvą. Neužkrauna sekcijų.

Šis įrašas yra įkvėptas 23-jų merginos įrašo feisbuke. Ta mergina sugriovė visas siurrealias svajones visoms telenovelės „Laukinukės“ gerbėjoms, nes ‘nukabino’ Luis Mario aka aktorių Mario Cimarro. Taip ta mergina – Deimantė Andriuškaitė. Prieš keletą dienų ji savo anketoje pasidalino įrašu, apie norą palikti Lietuvą. Kodėl? Cituoju:

„Atsakymas yra labai paprastas ir kartu labai sunkiai paaiškinimas. Neapykanta. Kasdieninė neapykanta viskam ir visiems. Man nepaprastai skaudu suvokti, kad tokia graži šalis gali būti su tokiais žiauriais ir piktais žmonėmis ir tas pyktis akivaizdžiai auga. Panieka, pašaipos, smurtas ne tik fizinis, bet ir psichologinis tapo kasdienybė mūsų gyvenime. Vieši žmonės, kurie turėtų rodyti pavyzdį daro visiškai priešingai, diktuoja neapykantos „madas“ ir tuo didžiuojasi pritraukdami dar didesnį negatyvumą. Ar aš noriu, kad mano šeima ir mano vaikai augtu tokioje šalyje? Kaip bebūtų skaudu, bet ne.“

Taigi, teisybės iš tiesų skaudžiai daug. Rodos, labai greitai galima pamiršti, kaip gyvenimas atrodo provincijoje. Vilniuje gyvenu jau virš 1,5 metų. Čia atsikrausčius akimirksniu atrodo, kad čia visai kita Lietuva, visiškai kitas gyvenimas vyksta. Europa, naujovės bla bla bla.  Viskas faina, visi rengiasi gražiai, po senamiestį laksto Alesius su fotoaparatu, #smagu. Atrodo niekas nepliurpia už akių, niekas nesikeiksnoja, inteligentų kraštas. Tiek galimybių, tiek pozityvumo! Bet Lietuva ne vien Vilnius. Yra ir Kuršėnai, ir Jonava, ir Viduklė.

Aš augau dar tais puikiais laikais, kai mama iš lauko namo pakviesdavo ne telefonu, o atsidarius langą išūktelėdavo (neblogas šūktelėjimas, kai bėgte parskuosdavau iš kito gatvės galo…), mes iš tiesų žaisdavom ant gatvės klasę, šviesoforą, chalū-chala, šansą, kartais ir mano išmaldautą batų košę. Kaimo mokykloje keturias klases baigėm dviese! Visoj mokykloj buvo 17 vaikų. Tradiciški kaimo vaizdai su visais savo atributais. Ir baugiais paaugėliais, su kuriais nesinorėjo pyktis, ir atėjusia motorolerių mada, ir kaimo šventės su didele girta minia, ir tais gatvės žaidimais, ir kasdienybėje neišsiblaivančiais kaimiečiais.

Vėliau perėjau į minėtą gimnaziją. Ten pamačiau tą žiauriąją Lietuvą. Visos aukščiau minėtos problemos – panieka, pašaipos, psichologinis ir fizinis smurtas man prasidėjo mokykloje. Daugumai ten ir prasideda, ypatingai kai esi įmetamas į didesnę susigyvenusių jaunų žmonių grupę ir bandai pritapti. Kai kuriems pasiseka, kai kuriems ne. Man nepavyko. Apie tai jau buvau užsiminus čia. Kas žino, gal kada savo istorija pasidalinsiu ir su visomis smulkmėmis. Nemanau, kad patyčias reikia pamiršti. Nemanau, kad reikia keršyti savo skriaudikams. Tikiu karma, todėl anksčiau ar vėliau jiems bumerangas sugrįš, galbūt anksčiau pražils, arba susuks radikulitas, bet sugrįš. Manau, kad savo istorijomis reikia dalintis, ypatingai kai yra tokia jėga kaip internetas. Visa bendruomenė, taip ir vadinama – #TeamInternet – padeda įsikvėpti vilties, tikėjimo, susipažinti su požiūrį į gyvenimą keičiančių žmonių, susirasti tokių pat nelaimėlių, ar tokių, kurie pro visą tai perėjo ir gali tave palaikyti. Nes tie žmonės, kurių tu gyvenime niekada nematei ir, tikimybė, kad niekad ir nepamatysi, gali atstoti tuos ‘draugus’, kurie nuo tavęs nusisuko. Nuostabu, kaip kartais TIK internetiniai draugai gali išpildyti tą „būsiu čia, kai tau manęs reikės“ pažadą.

Jei gyvas išsirangai iš klasiokų ir bendramokslių nagų – Tu jau nugalėtojas ir gyvenime gali padaryti bet ką. Užgrūdintas kokiai dešimčiai metų į priekį.

Ir netgi po 5 metų patyčių, aš vistiek sakau – Lietuva, su visais savo gyventojais, yra puiki šalis. Ir bus dar puikesnė. Jei jauni žmonės išvažiuos studijuoti bent jau į Lietuvos didmiestį. O tada grįš į provinciją su naujom jėgom ir idėjom ir ją pakeis iš pagrindų.

Asmeniškai man Vilnius įkvėpė drąsos ir pasitikėjimo savim. Kuomet mokykloje niekad garsiai nerėkdavau atsakymo, kad tik papildomo dėmėsio į save neatkreipčiau, dabar galiu pirmą kart matomam žmogui palinkėti ‘skanaus!’ jam einant į valgyklą. Galiu viena pati keliauti į savivaldybės rengiamus susitikimus su Tapinu, Šimašium ar dar kokiu visuomenės veikėju. Nors mokykloj į eskursiją be draugių nevažiuodavau, pernai vasarą visiškai viena, be jokio pažįstamo žmogaus, išvykau į Karklės festivalį savanoriauti. Galų gale, nusipirkau skrybelę, nes atrodo kietai ir nekasdieniškai! Ir tai buvo sprendimai, kurie prišaukė kitus gerus sprendimus.

Bet paskutinių savaičių sprendimai turbūt nurungė visus skryblius ir karkles. Kodėl aš studijavAU Vilniaus Kolegijoje? Kas mane žino, tai prisimena, kad prieš šešis metus užsikabliavau ant šunų ir labai norėjau būt dresuotoja, auginti dešimt šunų, norėjau būt kinologe. Bėdelė buvo ta, kad Lietuvoje savarankiškų kinologijos studijų nėra, o aš norėjau būtent to. Ką gi, reikia stoti kažkur, kur galėčiau arčiausiai šunų būti – veterinarija. Išsilaikiau brandos egzaminus, užpildžiau LAMĄ. Sulaukiau kvietimo į LSMU veterinarijos mediciną ir VIKO veterinariją (ikiklinikinė). Nebuvau įsitikinus, ar tikrai noriu veterinarė būti, tai nusprendžiau eiti į kolegiją, jei patiks – perstosiu arba išlyginamąsias pasiimsiu! Besimokant paaiškėjo, kad išlyginamųjų studijų nėra, o patys mokslai nėra tokie smagūs ir verti 3 metų. Krūvio tiek, kad suspaudus visus semestrus, visą studijų kursą būtų galima išeiti per pusę laiko. Apie tvarkaraštį net kalbėt neverta. Mintys susidėliojo taip, kad 2015-ųjų pradžioj visiems garsiai pasakiau – „METU MOKSLUS“. Nežinau, ką veiksiu, nežinau, ko noriu, bet žinau, kad nenoriu šitų studijų. Oj, kiek streso visiems sukėliau…

Šeimos ir aplinkinių dėka, dar pratempiau metus. Per metus nieko geriau nesugalvojau, mintys nepasikeitė ir štai, per atlydį, per užpiltą, nepravažiuojamą kelią, sausio 28-ąją vis dėlto nusigavau iki Buivydiškių nutraukti studijų. Va ir viskas, dabar esu niekur nestudijuojanti 19-metė, kuri bandys kabintis į gyvenimą sudėtingesniu, ne tuo visiems įprastu būdu, kai jau esi nors kažką pabaigus. Bet vienas mano pagrindinių principų – kabintis į gyvenimą Lietuvoje. Mokytis, studijuoti ir pamatyti užsienį – TAIP, bet gyventi noriu Lietuvoje.

Vilnius puikus, bet ne guminis. Visi čia netilps. Todėl ir sakau, jog jei čia atvažiuojantys žmogai pasisemtų tos drąsos, ryžto bei idėjų ir grįžtų į Kuršėnus ar Biržus ir pradėtų kurti Vilnių savo gimtuosiuose miesteliuose – kaip būtų nuostabu! Todėl savo kartos (vau…) žmones raginu laikytis mano super duper genialaus plano ir padaryti Lietuvą tokią, į kurią visi žiūrėtų su nuostaba ir ja gėrėtųsi!

Mūsų gyvenimai labai pirklauso nuo mūsų minčių. Vos tik atsikračiau juodų, negatyvių minčių ir atsiverčiau į pozityvumą, bematant viskas pradėjo keistis į gerąją pusę. Jei apsupi save piktais, neigiamais žmonėmis, nieko keisto jei anksčiau ar vėliau tas negatyvumas persismelks iki tavo sielos. Ir tada viską matysi pilkai, viskas bus blogai. Ir priešingai – jei mąstysi pozityviai, aplink save laikysi teigiamai mąstančius žmones, automatiškai prie tavęs lips geri pokyčiai, emocijos ir gyvenimas bus spalvotas!

Iš savo aplinkinių rato matau, kokius jie žmones laiko arti savęs, kokias mintis ir emocijas generuoja. Vieni susiraukę bamba, kad visi nupirkti, nieko be kyšio ir pažįstamų Lietuvoj nepadarysi. Kiti tiesiog sėdi ir laukia Godo. Laukia kol jiems kas ant lėkštutės viską padės, o jiems beliks suvalgyti. Ilgą laiką ir aš taip laukiau, plaukiau pasroviui. Bet galų gale suvokiau, kad nei šiandien, nei rytoj Godo neateis, ir reikia darbus pradėti daryti pačiai, nes viskas prasideda nuo manęs. Jums geri dalykai prasidės nuo jūsų pirmo žengto žingsnio.

Emigracijos neteisiu, jei žmonės patogiai išvažiavę į Daniją ar kitą šalį ten dirba, kuria ir verčiasi sąžiningai. Tačiau niekuomet nesuprasiu žmonių, kurie išvažiavę gauna ten visokias išmokas ir dar keikia Lietuvą, kuri „jiems nieko nedavė“. Davė, ir daug. Ne pinigus ištiesė už nieko neveikimą, o pirmiausia davė išsilavinimą. Nors ir 8, nors ir 10 klasių, kiek sugebėjot pabaigti, tiek. Ne kiekvienoj šaly ir tiek gausit. Kalbat, kokie tėvynėje žmonės žiaurūs, kiek paniekos, kiek bjaurasties, o patys visur komentuojate „čia gi lietuva, čia visi vagei, jis durnas, anas bjaurus, anglijoja taip nebūna, anglijjoja visi šypsosi ir malonūs visi“. O ar čia grįžę nors vienas iš jūsų kitam nusišypsojote, ar palaikėte duris vyresniam, ar užleidot vietą autobuse? Ar balsuojate rinkimuose, ar tik skundžiatės, kokia valdžia bloga? Ar tik sugebate iššvaistyti pinigus vasarą festuose, Palangoje, tik nusiperkat ‘gražius’ automobilio numerius ir važinėjat patys sau smagūs, #RKS, #TBPS?

Lietuvoje gyventi galima. Galima nutraukti studijas, jas vėl pradėti. Galima rasti įkvėpimo ir galimybių čia, jei pakankamai norėsi ir ieškosi. Galima kurti gyvenimą čia. Tik truputį pozityvumo!

Truputį pozityvumo © WeHeartIt

Linkiu Jums drąsos ir pirmų, nors ir mažų, žingsnių!

P.S. kai mečiau studijas, teko išsikraustyti ir iš bendrabučio – gal kas kartais nuomuoja Vilniuje kambarį iki €150 su viskuo? 😀

Komplikuoti santykiai

Žinot, kiekvienuose santykiuose kartais atsiranda nesklandumų. Duobių, bangų, krizių, įvairūs nesutarimai. Niekas nuo jų nėra apdraustas ir visiems tokie nemalonumai pasitaiko, tai normalu. Kartais tokių problemų kaltininkai būna išsiskyrimai ar atstumas.

Pastaruoju metu ir mano santykiai patapo komplikuoti. Nežinau, kas iš tiesų kalčiausias – nuolatiniai bereikšmiai pareiškimai, per smalsios kitų akys, ar tie patys ilgesni išsiskyrimai. Bet taip, aš ir feisbukas jau nebe tas vienas kumštis, kuris būdavo anksčiau. Taip, anksčiau mudviejų niekas negalėdavo išskirti – nei silpnas WiFi ryšys, namų darbai, ar juos vėliau pakeitusi anatomijos knyga. Skaudu pasidaro pagalvojus, kiek gerų dalykų ir galimybių buvo praleista, nuolat sėdint ir skaitant visiškai jokios naudos neatnešančią feisbuko naujienų sieną. Nors man kartais pasiseka pasižymėti pakankamai sveiku protu, bet visais atvejais atvėrus mėlynąjį narkotiką, sveikas protas labai ramiai nugrimzdavo pailsėti dar porai valandų. Ir taip, prieš įsijungiant jau žinai, kad nieko naudingo neatrasi, ir taip, tik išjungus tuo jau n-tąjį kartą įsitikini.

Nesiginčysiu, feisbukas dėl tam tikrų dalykų yra labai naudingas išradimas, pvz. jis primena gimtadienius tų žmonių, kuriuos kartais tikrai vertėtų pasveikinti. Bet ypatingai nuo šios vasaros man kiek apsivertė jo naudojimo paskirtis ir nauda.

Niekados feisbuke neturėjau daug draugų. Turbūt jų skaičius niekad taip ir neperkopė 200 ribos. Greičiausiai taip buvo dėl to, kad mokykloje nebuvau super populiari (AKA „kokia dar Agnė..?“), niekas nesiveržė manęs pridėti į draugus, aš pati irgi nesijaučiau pernelyg ypatinga kviesti kitus, su kuriais nė paprasčiausiu ‘labas’ nepersimesdavom. Ir šiaip, per daug niekur nesireikšdavau, nesusirinkau milijono pažįstamų. Ar man skaudėjo nuo to? Ne. Ar aš per tai labai nukentėjau? Tuo labiau. Nepamačiau milijono asmenukių, vakarėlių nuotraukų. Daug piršlybų praleidau. Nežinau, kur mokosi ir ką veikia 97% mano mokyklos bendruomenės. Bet dėl to labai nesisieloju, nes juos pakeičia įdomesni dalykai.

Šiuo metu man feisbukas atlieka labiau naujienų portalo funkciją. Kadangi didžiausias draugų skaičius siekė maždaug 160-180, maždaug trečdalis jų nieko neskelbdavo, mano naujienų siena buvo pakankamai švari. Užtat joje tilpo tikrųjų naujienų portalų pranešimai. Prisipažinsiu… Turbūt nemokėčiau nardyti po populiariuosius naujienų puslapius. Nesuvokių jų naujienų išdėstymo, nemoku surasti kas mane domina (o daugelio puslapių paieškos sistema veikia kažkaip atvirkščiai). O nemoku todėl, kad FB mane išlepino – visi naujausi įvykiai, žinios suplaukdavo tiesiai ant sienos ir mane pasiekdavo greičiau nei panoramą, vakaro žinias ar prie daugiabučių ant suoliukų sėdinčias močiutes. O ką dar kalbėti, jog visi įvykiai atsiskleisdavo iš skirtingų pusių, su skirtingais ekspertų komentarais, įžvalgomis ir t.t. Visi šie dalykai man palaipsniui sukėlė nepaliaujamą norą visą laiką žinoti, kas vyksta pasaulyje ir kodėl. Žinau tokių dalykų, kurie man turbūt visiškai nereikalingai užkemša galvą, pvz.: daugybė keistų faktų apie Ebola virusą…

Kadangi šis soc. tinklapis suteikia galimybę sekti ir žmones, kurių neturi draugų sąraše, tai netrukus čia pradėjau persekioti daug, mano nuomone, nedurnų žmonių. Daugybę žurnalistų, apžvalgininkų, visuomenės veikėjų (nu čia tie, kurių pareigos ar veikla nėra konkrečiai apibrėžiama, arba niekas nežino, ką jie konkrečiai veikia, bet užtat feisbuke rašo protingus dalykus) ir humoristų. Tiesa, ko tikrai nerasit mano sekamų ar palaikintų žmonių/puslapių sąraše, tai visokių ‘pasijuokim’, ‘apie meilę ir drugelius’, ‘tik mums mergytėms’ ir t.t. Tiesiog neapkenčiu šitų puslapių turinio.

Atėjus vasarai, teko man apsilankyti poroje festivalių. O jie tokia vieta, kur automatiškai internetu naudojiesi mažiau. Nes baterija greit išsikrauna. Arba nėra gero ryšio, kaip buvo Karklės atveju, kur savanoriavau. Būtent po savaitės praleistos ten, mano požiūris į gyvenimą internete tiesiog dramatiškai pasikeitė. Tiek tėvai dažnai pabrėždavo, kad „per ilgai mirkstu prie kompo“, tiek kambariokės studentų bendrabutyje mane kaip ir praminė nolifer’e, nes išties, retai kada išsiskirdavau su ta dėže. Lengvos, o gal ir ne visai, formos priklausomybė. Bet va po savaitės be FB ir kitų tinklų suvokiau, kad visai galima gyventi ir be to. Pasaulis, netikėta, bet vis dar stovi, naujų virusų neatsirado, o Taylor Swift vis dar karaliauja ir valdo Amerikos, ir ne tik, pop muzikos industriją. Po keleto diskusijų su panašiai mąstančiais draugais, nusprendžiau apsivalyti.

Suskaičiavau, kad pašalinau 29 feisbuko draugus vienu kartu. Dešimtį puslapių nustojau mėgti. Dar ir dabar kas savaitę po keletą susišmėžavusių nedraugų ištrinu. Jūs, aišku, pulsit klausti, kodėl? O aš imsiu ir atsakysiu – nes aš galiu ir taip noriu. Tikrai nepradėjau jų nekęsti. Su laiku suvokiau, kad kai kurios, galbūt ir per daug asmeniškos, akimirkos nueina iki tų žmonių, kuriems, susitikus juos gatvėje, nepasakysiu daugiau nei „labas, taip, sekasi neblogai“. Ir nors šis tinklas ir buvo sukurtas, kad visi dalintųsi savo nuostabiais gyvenimais, bet kai kurių detalių visai nesinori matyti ir skaityti. Na, bet ačiū feisbukui, kad galima gan lengvai koreguoti savo privatumo nustatymus, ir pasirinkti, kas išplauks į plačiuosius vandenis, o kas tik iki draugų sienos.

Feisbuko draugai

101 feisbuko draugas. Arba dalmantinas

Iš tiesų, stengiuosi atsikratyti šitos bjaurios nolifer etiketės. Bet su tomis etiketėmis taip jau būna, kad nors ir nuklijavus, jos klijų žymė vis tiek lieka dar ilgam. Galiu pasakyti, kad jau ilgą laiką nebeturiu FB programėlės telefone. Bet jį tikrinuosi per naršyklę, cha.  Dar galiu pasakyti, kad 80% kai matysite mane su telefonu rankoje, aš sedėsiu ne feisbuke, o žaisiu tetrį. Dar viena priklausomybė, bet reikia mažinti po truputį, ane? Tais geraisiais laikais, kai daug laiko praleidau prie www, atradau dar kelis soc.tinklus, t.y. turiu ir Twitter, ir Instagram paskyras, bet jos dar neišaugo į priklausomybę. Ir dar turiu Tumblr, bet juo nemoku naudotis, taigi tai irgi nesiskaito. Iš viso to galima spręsti, kad aš maždaug jau grįžau į akmens amžių.

Jei pagaliau surimtėti, tai iš tiesų supratau, jog visgi yra žmonių, kurie laukia, kol tu pakelsi akis nuo telefono ir GALŲ GALE pradėsi bendrauti. To ir linkiu – pradėti bendrauti. Realiai. Oras jau gan vėsus, tai vietoj klaviatūros daužymo sustagarėjusiais iš šalčio pirštais, geriau susišildyti su arbatos puodeliu ir pasikalbėti. Vat taip romantiškai. 🙂

 

Mano arbatinukas jau verda – kavos ar arbatos? 🙂

 

Pirmosios Granatos

Pagaliau mano gyvenime įvyko pirmosios Granatos. Liepos 31 – Rugpjūčio 2 d. sprogo galingasis Granatos Live 2015 festivalis. Pirmoji mano savaitgalinio festivalio patirtis. Šis festas buvo vienas iš laukiamiausių vasaros įvykių ir jis pasiteisino visais procentais. Žinoma, nors lyginti dar neturiu su kuo, tačiau tai buvo turbūt geriausiai suorganizuotas muzikos renginys, kuriame kada nors dalyvavau. Tai va prašau, išsamus rašinys apie visus potyrius.

Prieš vykdama į Rumšiškes, kur ir vyko festivalis, daviau sau kelis pažadus, tarp jų – mėgautis visa festivaline patirtim realia akimi, t.y. nežiūrėti į sceną pro telefono ekraną. Taip pat vienas iš pažadų buvo tą savaitgalį išlikti blaivia galva.

Pirma diena

Taigi, kad atvykčiau į vietą pasirinkau susirasti žmonių, kurie važiuoja tuo pačiu maršrutu pirmyn ir atgal. Nors organizatoriai ir siūlė kelis būdus, kaip atvykti į vietą, bet žinant mane, tai 85% būčiau pasiklydus/įsėdus ne į tą autobusą/pavėlavus ir likus ant ledo.

Buvau nusiteikusi mažiausiai porą valandų pastovėti eilėse, kadangi atvažiavom per pačius pietus. Negana to, debesys malonios popietės tikrai nežadėjo. O bet tačiau, nei eilės, nei lietaus nebuvo nė ženklo. Puiku! Teritorija, aišku, didelė, bet nuo parkingo iki main kempingo kelio palyginus nedaug.

Koncertai. Prieš renginį stengiausi susipažinsi su visais bent jau main stage grosiančiais atlikėjais, kad žinočiau kokiomis natomis jie kalba. Dargi ir kai kuriuos spėjau pamėgti ir priimti į savo grojaraštį.

Colours Of Bubbles. Ši grupė atidarė Granatas. Su šiais šiauliečiais jau teko susipažinti Žagarės Vyšnių festivalyje, kur tikrai paliko gerą įspūdį ir norėjau jų pasiklausyti dar kartą. Nors jų pasirodymas vėlavo ir buvo kiek sutrumpintas, todėl negalėjo pakartoti taip visų prašytos „Flags“, bet vis vien buvo šaunus atidarymas.

Liūdni Slibinai. Kiek kartų gyvai esu mačiusi šitą „grupę“ – pamečiau skaičių ir į jų koncertus pradėjau vaikščioti before it was cool. Slibinų koncertai niekad manęs nenuvilia, visados išeinu su dar daugiau energijos, nei buvau atėjusi. Kadangi festivalyje buvo dvi, viena šalia kitos, pagrindinės „Utenos“ scenos, vos savo pasirodymą užbaigė COBvisa masė žmonių sausakimša subėgo prie antrosios scenos, vienu metu buvau taip prispausta, kad net ėmė deguonies trūkti. Minia išsireikalavo sudainuoti didžiausius hitus „Pieno fabrikėlis“ ir „Daina, raginanti tautą“. Iš tikrųjų kiek nustebau, jog didelė dalis žiūrovų mintinai mokėjo beveik visas dainas ir visa gerklė traukė jas kartu su grupe.

Golden Parazyth ir Beissoul & Einius. Abiejų grupių paklausiau tik po keletą dainų, nes mano mėgiamos muzikos stilius kiek kitoks. Parazitų pasiklausyti labai daug žmonių nesusirinko, bet bent jau man, iš tiek kiek girdėjau, pasirodė gan kokybiška muzika. O štai priešingai nei Golden Parazyth, prie Beissoul & Einius scenos žmonių buvo begalė. Bet jie to buvo absoliučiai verti, tokio tembro balsą girdėjau turbūt pirmą kartą. Žiauriai geri Beissoul’o plastmasiniai šortai ir šokėjo antsnukis.

Ir tada pasirodė Jessie Ware. Ir tada Granatos sprogo. Ši britė savo dainomis užbūrė turbūt kiekvieną tuo metu šalia scenos buvusį žmogų. „Ačiū jums labai. Tai yra mūsų pirmas kartas Lietuvoje. Jūs nuostabūs, nors dar niekada čia nesilankėme, bet matyti, kad jūs mokat ir dainuojat kartu yra neįtikėtina“ sakė ji, prieš atlikdama savo super mega ultra hitu Lietuvoje tapusį „Say You Love Me“. Kuomet visa publika beprotišku garsu užtraukė dainos priedainį, Jessie nenuslėpė nuostabos paskubomis išsitraukusi ausinę, kad geriau juos girdėtų. „Jūs pašėlę! jūsų tiek daug ir jums visai nesvarbu, kad lyja, jūs vistiek šokat!“.

Skamp. Kažkodėl jau dieną nusprendėm, kad Skamp praleisim. Ir atėjus prie scenų besibaiginėjant jų valandai pasigailėjau, kad praleidau.

Måns Zelmerlöw. Nė nežinau, kas tai buvo. Saldu saldu saldu. Nepasiginčysi, kad švedai moka gaminti pop muziką su visais reikiamais šou elementais. Labai erzino tas bereikšmis kalbėjimas, visiškai nesąmoningomis temomis, kaip antai Švedijos spauda rašo kaip jis vedžioja savo šunį. Pusė pasirodymo ėmė žiovulys, ypatingai kuomet Måns ties stipriausiomis natomis atitraukdavo mikrofoną.

Mano pirmoji diena ir baigėsi su švedo atsisveikinimu, nes likęs veiksmas vykęs „Hip Hop“ arba DJ stage’uose nelabai patraukė dėmesį.

Antra diena

Po gaivios nakties palapinėse keliavom į „Kitokius pasikalbėjimus“ su V. Grincevičiumi, ten sulijom ir patraukėm pasiklausyti Humoro klubo pasirodymo ir Pauliaus Ambrazevičiaus senoviniu metodu išvarėm lietų. Ir kadangi kritulių nebuvo, aišku saulei pliekiant kitas svarbesnių dalykų, kurį reikėjo nuveikti, tai nueiti prie Kauno marių pačilinti.

Prie main stage’o atėjom, kai pasirodė GJan. Kukli, bet žiauriai talentinga mergina, labai mėgstu ją ir linkiu jai didelių publikų. Estus Ewert And The Two Dragons atradau būtent peržiūrėdama festo line-up’ą ir per tuos porą mėnesių spėjau išmokti keletos dainų tekstus mintinai ir jų Spotify kanale priskaičiavau nemažai perklausų.

Antrą dieną visomis prasmėmis susprogdino Leon Somov & Jazzu. Esu girdėjus, kad Jazzu yra labai įnoringa atlikėja, bet festivalis parodė, kad šita savybė yra labai gera. Garso kokybė buvo absoliučiai nuostabi, dainos ir Justės nuoširdumas sudarė pilną komplektą. Kokybiškiausias pasirodymas iš viso festivalio, labai labai smagu! 10/10

Clean Bandit man nebuvo laukiamiausias koncertas, tiesiog buvo įdomu pažiūrėti, ką jie sugeba. Ir nors jų „Rather Be“ man keletą plaukų nudažė sidabru, ant kiek yra įgrisę, aš labai stengiuosi galvoje neužbaninti visos grupės/atlikėjo ir vice versa. O dėl to nesusipratimo dėl bendravimo rusų kalba manau gal tik koks vienas žmogus neteko savo mėnesinės premijos.

 

Galiu drąsiai sakyti, kad festivalinius pasižadėjimus sau ištesėjau. Padariau vieną vienintelę nuotrauką viso festivalio metu. Palapinėje. O per visas tris dienas susumavus visą išgertą alkoholio kiekį gaunasi dvi skardinės svaiginančių gėrimų. Mano išvada: praleisti festivalio savaitgalį be alkoholio – visiškai įmanoma. Energijos gali pritrūkti tūsinti visą naktį, bet bent jau sveikatos ir pinigų susitaupo 😉

Kadras palapinėje

Kadras iš palapinės

Žinoma, kai pati kažko nedarau, pradeda erzinti bet kas, kas sugalvoja daryti tuos dalykus. Telefonai viso koncerto metu = rankų narinimas, o tie kurie nenori narinti rankų – įsigyja SelfieStick. Pasitaikė tokių, kurie išgėrę su ta velnio lazda šlaistosi kitiems per galvas. Grrr. Bet nėra reikalo čia bambėti. Festivaliui jokių priekaištų neturiu, organizacinis darbas buvo puikus. Smagu, kad ir festivalio dalyviai pasinaudojo jiems išdalintais šiukšlių maišais ir neapvertė visos teritorijos šiukšlėmis.

Net ir praėjus savaitei jokie minusai neišnoko, manau kitąmet norėsis vėl apsilankyti Rumšiškėse. Dar vienas mano šių metų tikslų – savanoriavimas. Būtent savanoriavimu Karklė Live Music Beach festivalyje kitą savaitgalį užbaigsiu gan veiklius vasaros renginius.

 

Ačiū, kad skaitėt ir tikiuosi, kad dar neiškepėt. 🙂

Ačiū, Lietuva!

Ačiū mama, tėti, ačiū broliams. Ačiū kaimynams, mokytojams, ačiū draugams. Ačiū tau, LIETUVA.

Ačiū tiems, kurie sukūrė, pastatė ir puoselėjo Lietuvą. Ačiū, tiems kurie ją saugo, gina, puoselėja.

Labai džiaugiuosi, kad gimiau būtent Lietuvoje. Nes čia greičiausias internetas pasaulyje. Ir dar dėl to, kad turi įspūdingą kraštovaizdį, miškus, didingą istoriją. Nors pirmuosiuose rašytiniuose šaltiniuose pasižymėjom kaip šaltakraujiški pagonys, nugalabiję vargšą Brunoną, tačiau per daugiau nei tūkstantmetį įveikėm daugybę iššūkių ir toliau gyvuojam. Juk kietai.

Myliu lietuvių kalbą, su visu jos neįkandamu kirčiavimu ir ištiktukais. Myliu lietuvišką žiemą be sniego ir vasarą be + 30. Esu dėkinga tiems kas padarė, kad per Mindaugines mums nereiktų dabar sėdėti su €300 milijardų skola, o norint nusipirkti sviesto, mums nereikėtų laukti eilėje begale laiko (na, nebent tai gruodžio 22d., arba JAMAM Akropoliuose), vien tam, kad moterėlė už prekystalio mums pasakytų, jog sviestas baigėsi. Myliu krepšinį ir plaukimą.

Džiaugiuosi dėl visų lietuvių pasiekimų pasaulyje. Dėl sėkmės sporto žaidynėse, mokslo, lazerių ir IT srityse. Džiaugiuosi už lietuvių vienybę. Tiek 1991-aisiais, tiek šiandien, per Valstybės dieną giedojusių „Tautišką giesmę“ visame pasaulyje. Nuostabu.

Težydi.

2015-07-06 23.10.01