Žinot, kiekvienuose santykiuose kartais atsiranda nesklandumų. Duobių, bangų, krizių, įvairūs nesutarimai. Niekas nuo jų nėra apdraustas ir visiems tokie nemalonumai pasitaiko, tai normalu. Kartais tokių problemų kaltininkai būna išsiskyrimai ar atstumas.
Pastaruoju metu ir mano santykiai patapo komplikuoti. Nežinau, kas iš tiesų kalčiausias – nuolatiniai bereikšmiai pareiškimai, per smalsios kitų akys, ar tie patys ilgesni išsiskyrimai. Bet taip, aš ir feisbukas jau nebe tas vienas kumštis, kuris būdavo anksčiau. Taip, anksčiau mudviejų niekas negalėdavo išskirti – nei silpnas WiFi ryšys, namų darbai, ar juos vėliau pakeitusi anatomijos knyga. Skaudu pasidaro pagalvojus, kiek gerų dalykų ir galimybių buvo praleista, nuolat sėdint ir skaitant visiškai jokios naudos neatnešančią feisbuko naujienų sieną. Nors man kartais pasiseka pasižymėti pakankamai sveiku protu, bet visais atvejais atvėrus mėlynąjį narkotiką, sveikas protas labai ramiai nugrimzdavo pailsėti dar porai valandų. Ir taip, prieš įsijungiant jau žinai, kad nieko naudingo neatrasi, ir taip, tik išjungus tuo jau n-tąjį kartą įsitikini.
Nesiginčysiu, feisbukas dėl tam tikrų dalykų yra labai naudingas išradimas, pvz. jis primena gimtadienius tų žmonių, kuriuos kartais tikrai vertėtų pasveikinti. Bet ypatingai nuo šios vasaros man kiek apsivertė jo naudojimo paskirtis ir nauda.
Niekados feisbuke neturėjau daug draugų. Turbūt jų skaičius niekad taip ir neperkopė 200 ribos. Greičiausiai taip buvo dėl to, kad mokykloje nebuvau super populiari (AKA „kokia dar Agnė..?“), niekas nesiveržė manęs pridėti į draugus, aš pati irgi nesijaučiau pernelyg ypatinga kviesti kitus, su kuriais nė paprasčiausiu ‘labas’ nepersimesdavom. Ir šiaip, per daug niekur nesireikšdavau, nesusirinkau milijono pažįstamų. Ar man skaudėjo nuo to? Ne. Ar aš per tai labai nukentėjau? Tuo labiau. Nepamačiau milijono asmenukių, vakarėlių nuotraukų. Daug piršlybų praleidau. Nežinau, kur mokosi ir ką veikia 97% mano mokyklos bendruomenės. Bet dėl to labai nesisieloju, nes juos pakeičia įdomesni dalykai.
Šiuo metu man feisbukas atlieka labiau naujienų portalo funkciją. Kadangi didžiausias draugų skaičius siekė maždaug 160-180, maždaug trečdalis jų nieko neskelbdavo, mano naujienų siena buvo pakankamai švari. Užtat joje tilpo tikrųjų naujienų portalų pranešimai. Prisipažinsiu… Turbūt nemokėčiau nardyti po populiariuosius naujienų puslapius. Nesuvokių jų naujienų išdėstymo, nemoku surasti kas mane domina (o daugelio puslapių paieškos sistema veikia kažkaip atvirkščiai). O nemoku todėl, kad FB mane išlepino – visi naujausi įvykiai, žinios suplaukdavo tiesiai ant sienos ir mane pasiekdavo greičiau nei panoramą, vakaro žinias ar prie daugiabučių ant suoliukų sėdinčias močiutes. O ką dar kalbėti, jog visi įvykiai atsiskleisdavo iš skirtingų pusių, su skirtingais ekspertų komentarais, įžvalgomis ir t.t. Visi šie dalykai man palaipsniui sukėlė nepaliaujamą norą visą laiką žinoti, kas vyksta pasaulyje ir kodėl. Žinau tokių dalykų, kurie man turbūt visiškai nereikalingai užkemša galvą, pvz.: daugybė keistų faktų apie Ebola virusą…
Kadangi šis soc. tinklapis suteikia galimybę sekti ir žmones, kurių neturi draugų sąraše, tai netrukus čia pradėjau persekioti daug, mano nuomone, nedurnų žmonių. Daugybę žurnalistų, apžvalgininkų, visuomenės veikėjų (nu čia tie, kurių pareigos ar veikla nėra konkrečiai apibrėžiama, arba niekas nežino, ką jie konkrečiai veikia, bet užtat feisbuke rašo protingus dalykus) ir humoristų. Tiesa, ko tikrai nerasit mano sekamų ar palaikintų žmonių/puslapių sąraše, tai visokių ‘pasijuokim’, ‘apie meilę ir drugelius’, ‘tik mums mergytėms’ ir t.t. Tiesiog neapkenčiu šitų puslapių turinio.
Atėjus vasarai, teko man apsilankyti poroje festivalių. O jie tokia vieta, kur automatiškai internetu naudojiesi mažiau. Nes baterija greit išsikrauna. Arba nėra gero ryšio, kaip buvo Karklės atveju, kur savanoriavau. Būtent po savaitės praleistos ten, mano požiūris į gyvenimą internete tiesiog dramatiškai pasikeitė. Tiek tėvai dažnai pabrėždavo, kad „per ilgai mirkstu prie kompo“, tiek kambariokės studentų bendrabutyje mane kaip ir praminė nolifer’e, nes išties, retai kada išsiskirdavau su ta dėže. Lengvos, o gal ir ne visai, formos priklausomybė. Bet va po savaitės be FB ir kitų tinklų suvokiau, kad visai galima gyventi ir be to. Pasaulis, netikėta, bet vis dar stovi, naujų virusų neatsirado, o Taylor Swift vis dar karaliauja ir valdo Amerikos, ir ne tik, pop muzikos industriją. Po keleto diskusijų su panašiai mąstančiais draugais, nusprendžiau apsivalyti.
Suskaičiavau, kad pašalinau 29 feisbuko draugus vienu kartu. Dešimtį puslapių nustojau mėgti. Dar ir dabar kas savaitę po keletą susišmėžavusių nedraugų ištrinu. Jūs, aišku, pulsit klausti, kodėl? O aš imsiu ir atsakysiu – nes aš galiu ir taip noriu. Tikrai nepradėjau jų nekęsti. Su laiku suvokiau, kad kai kurios, galbūt ir per daug asmeniškos, akimirkos nueina iki tų žmonių, kuriems, susitikus juos gatvėje, nepasakysiu daugiau nei „labas, taip, sekasi neblogai“. Ir nors šis tinklas ir buvo sukurtas, kad visi dalintųsi savo nuostabiais gyvenimais, bet kai kurių detalių visai nesinori matyti ir skaityti. Na, bet ačiū feisbukui, kad galima gan lengvai koreguoti savo privatumo nustatymus, ir pasirinkti, kas išplauks į plačiuosius vandenis, o kas tik iki draugų sienos.
101 feisbuko draugas. Arba dalmantinas
Iš tiesų, stengiuosi atsikratyti šitos bjaurios nolifer etiketės. Bet su tomis etiketėmis taip jau būna, kad nors ir nuklijavus, jos klijų žymė vis tiek lieka dar ilgam. Galiu pasakyti, kad jau ilgą laiką nebeturiu FB programėlės telefone. Bet jį tikrinuosi per naršyklę, cha. Dar galiu pasakyti, kad 80% kai matysite mane su telefonu rankoje, aš sedėsiu ne feisbuke, o žaisiu tetrį. Dar viena priklausomybė, bet reikia mažinti po truputį, ane? Tais geraisiais laikais, kai daug laiko praleidau prie www, atradau dar kelis soc.tinklus, t.y. turiu ir Twitter, ir Instagram paskyras, bet jos dar neišaugo į priklausomybę. Ir dar turiu Tumblr, bet juo nemoku naudotis, taigi tai irgi nesiskaito. Iš viso to galima spręsti, kad aš maždaug jau grįžau į akmens amžių.
Jei pagaliau surimtėti, tai iš tiesų supratau, jog visgi yra žmonių, kurie laukia, kol tu pakelsi akis nuo telefono ir GALŲ GALE pradėsi bendrauti. To ir linkiu – pradėti bendrauti. Realiai. Oras jau gan vėsus, tai vietoj klaviatūros daužymo sustagarėjusiais iš šalčio pirštais, geriau susišildyti su arbatos puodeliu ir pasikalbėti. Vat taip romantiškai. 🙂
Mano arbatinukas jau verda – kavos ar arbatos? 🙂
