Prieš pusę metų drebančiom kinkom, kalatojančia širdimi ir ne taip jau melodingai virpančiom balso stygom žengiau į savo pirmąjį psichoterapijos seansą. Vos kelios dienos pradėjusi naują darbą, o jau sprunku anksčiau, kad suspėčiau laiku! Ir nežinojau, nei ką pasakysiu, nei ko labai jau noriu iš tos terapijos. Žinojau tik tai, kad jau reikia.
Kodėl?
Planavau, žadėjau, norėjau ir svarsčiau ilgokai. Bet siaubingai bijojau. Galvojau, kad gal mano tos problemos nėra tokios jau didelės, gal dar nereikia, galiu ir pati. Gal reikėtų pradėti medituoti ar sportuoti, kad mintys būtų užimtos? Spoiler alert: trys kartai sporto salėje nepadeda. O gal pasikalbėk su draugėm, gal tik išsišnekėti reikia?
Išsišnekėti reikia, bet juk ne kiekvienam norisi pasakoti VISKĄ. Arba būtent tą KAŽKĄ. Gal nepatogu, nesmagu, gėda. Baisu. Terapeutas į tavo baubus ir monstrus nežiūrės kreivai. Nekaltins ir negėdins, o padės išsiaiškinti, kodėl taip jautiesi.
Taigi. Pradėjau ne visada lengvą, kartais virkdančią, kartais sunkumą, bet kartais ir palengvėjimą teikiančią psichoterapiją. Nemanyčiau, kad baisus čia nuopelnas, dėl kurio reiktų dabar visiems viešai pasakoti. Manau, kad psichinė sveikata turi būti toks pats įprastas dalykas kaip skaudančio danties susitvarkymas. Bet tiesa ta, kad dar biški keistai ir baugiai žiūrim į psichologus ir psichologinę pagalbą. Turbūt nebe taip kaip dar kažkada anksčiau, bet dar turime baimės kreiptis pagalbos, kai sunku ant dūšios.
O dabar gali būti ypač sunku. Džiugu, kad yra ir nuotoliniu būdu teikiama psichologinė pagalba, ir kviečiu nebijoti jos ieškoti, nes gyvenam tikrai keistais laikais ir kartais gali būti sunku su tuo susidoroti.
