banalybė

Susipažinkim – aš Agnė, man 19. Užaugau kaime, baigiau Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnaziją. Taip, esu iš kaimo, kuriame gyvena mažiau nei 300 žmonių. Mokyklos nebaigiau su medaliu ar savivaldybės padėkos raštu. Ir iš vis, neturėjau labai daug diplomų/padėkų/pagyrimų popieriukų. Bet neskauda, visi sukaupti dalykėliai tvarkingai sukrenta į nedidelį segtuvą. Neužkrauna sekcijų.

Šis įrašas yra įkvėptas 23-jų merginos įrašo feisbuke. Ta mergina sugriovė visas siurrealias svajones visoms telenovelės „Laukinukės“ gerbėjoms, nes ‘nukabino’ Luis Mario aka aktorių Mario Cimarro. Taip ta mergina – Deimantė Andriuškaitė. Prieš keletą dienų ji savo anketoje pasidalino įrašu, apie norą palikti Lietuvą. Kodėl? Cituoju:

„Atsakymas yra labai paprastas ir kartu labai sunkiai paaiškinimas. Neapykanta. Kasdieninė neapykanta viskam ir visiems. Man nepaprastai skaudu suvokti, kad tokia graži šalis gali būti su tokiais žiauriais ir piktais žmonėmis ir tas pyktis akivaizdžiai auga. Panieka, pašaipos, smurtas ne tik fizinis, bet ir psichologinis tapo kasdienybė mūsų gyvenime. Vieši žmonės, kurie turėtų rodyti pavyzdį daro visiškai priešingai, diktuoja neapykantos „madas“ ir tuo didžiuojasi pritraukdami dar didesnį negatyvumą. Ar aš noriu, kad mano šeima ir mano vaikai augtu tokioje šalyje? Kaip bebūtų skaudu, bet ne.“

Taigi, teisybės iš tiesų skaudžiai daug. Rodos, labai greitai galima pamiršti, kaip gyvenimas atrodo provincijoje. Vilniuje gyvenu jau virš 1,5 metų. Čia atsikrausčius akimirksniu atrodo, kad čia visai kita Lietuva, visiškai kitas gyvenimas vyksta. Europa, naujovės bla bla bla.  Viskas faina, visi rengiasi gražiai, po senamiestį laksto Alesius su fotoaparatu, #smagu. Atrodo niekas nepliurpia už akių, niekas nesikeiksnoja, inteligentų kraštas. Tiek galimybių, tiek pozityvumo! Bet Lietuva ne vien Vilnius. Yra ir Kuršėnai, ir Jonava, ir Viduklė.

Aš augau dar tais puikiais laikais, kai mama iš lauko namo pakviesdavo ne telefonu, o atsidarius langą išūktelėdavo (neblogas šūktelėjimas, kai bėgte parskuosdavau iš kito gatvės galo…), mes iš tiesų žaisdavom ant gatvės klasę, šviesoforą, chalū-chala, šansą, kartais ir mano išmaldautą batų košę. Kaimo mokykloje keturias klases baigėm dviese! Visoj mokykloj buvo 17 vaikų. Tradiciški kaimo vaizdai su visais savo atributais. Ir baugiais paaugėliais, su kuriais nesinorėjo pyktis, ir atėjusia motorolerių mada, ir kaimo šventės su didele girta minia, ir tais gatvės žaidimais, ir kasdienybėje neišsiblaivančiais kaimiečiais.

Vėliau perėjau į minėtą gimnaziją. Ten pamačiau tą žiauriąją Lietuvą. Visos aukščiau minėtos problemos – panieka, pašaipos, psichologinis ir fizinis smurtas man prasidėjo mokykloje. Daugumai ten ir prasideda, ypatingai kai esi įmetamas į didesnę susigyvenusių jaunų žmonių grupę ir bandai pritapti. Kai kuriems pasiseka, kai kuriems ne. Man nepavyko. Apie tai jau buvau užsiminus čia. Kas žino, gal kada savo istorija pasidalinsiu ir su visomis smulkmėmis. Nemanau, kad patyčias reikia pamiršti. Nemanau, kad reikia keršyti savo skriaudikams. Tikiu karma, todėl anksčiau ar vėliau jiems bumerangas sugrįš, galbūt anksčiau pražils, arba susuks radikulitas, bet sugrįš. Manau, kad savo istorijomis reikia dalintis, ypatingai kai yra tokia jėga kaip internetas. Visa bendruomenė, taip ir vadinama – #TeamInternet – padeda įsikvėpti vilties, tikėjimo, susipažinti su požiūrį į gyvenimą keičiančių žmonių, susirasti tokių pat nelaimėlių, ar tokių, kurie pro visą tai perėjo ir gali tave palaikyti. Nes tie žmonės, kurių tu gyvenime niekada nematei ir, tikimybė, kad niekad ir nepamatysi, gali atstoti tuos ‘draugus’, kurie nuo tavęs nusisuko. Nuostabu, kaip kartais TIK internetiniai draugai gali išpildyti tą „būsiu čia, kai tau manęs reikės“ pažadą.

Jei gyvas išsirangai iš klasiokų ir bendramokslių nagų – Tu jau nugalėtojas ir gyvenime gali padaryti bet ką. Užgrūdintas kokiai dešimčiai metų į priekį.

Ir netgi po 5 metų patyčių, aš vistiek sakau – Lietuva, su visais savo gyventojais, yra puiki šalis. Ir bus dar puikesnė. Jei jauni žmonės išvažiuos studijuoti bent jau į Lietuvos didmiestį. O tada grįš į provinciją su naujom jėgom ir idėjom ir ją pakeis iš pagrindų.

Asmeniškai man Vilnius įkvėpė drąsos ir pasitikėjimo savim. Kuomet mokykloje niekad garsiai nerėkdavau atsakymo, kad tik papildomo dėmėsio į save neatkreipčiau, dabar galiu pirmą kart matomam žmogui palinkėti ‘skanaus!’ jam einant į valgyklą. Galiu viena pati keliauti į savivaldybės rengiamus susitikimus su Tapinu, Šimašium ar dar kokiu visuomenės veikėju. Nors mokykloj į eskursiją be draugių nevažiuodavau, pernai vasarą visiškai viena, be jokio pažįstamo žmogaus, išvykau į Karklės festivalį savanoriauti. Galų gale, nusipirkau skrybelę, nes atrodo kietai ir nekasdieniškai! Ir tai buvo sprendimai, kurie prišaukė kitus gerus sprendimus.

Bet paskutinių savaičių sprendimai turbūt nurungė visus skryblius ir karkles. Kodėl aš studijavAU Vilniaus Kolegijoje? Kas mane žino, tai prisimena, kad prieš šešis metus užsikabliavau ant šunų ir labai norėjau būt dresuotoja, auginti dešimt šunų, norėjau būt kinologe. Bėdelė buvo ta, kad Lietuvoje savarankiškų kinologijos studijų nėra, o aš norėjau būtent to. Ką gi, reikia stoti kažkur, kur galėčiau arčiausiai šunų būti – veterinarija. Išsilaikiau brandos egzaminus, užpildžiau LAMĄ. Sulaukiau kvietimo į LSMU veterinarijos mediciną ir VIKO veterinariją (ikiklinikinė). Nebuvau įsitikinus, ar tikrai noriu veterinarė būti, tai nusprendžiau eiti į kolegiją, jei patiks – perstosiu arba išlyginamąsias pasiimsiu! Besimokant paaiškėjo, kad išlyginamųjų studijų nėra, o patys mokslai nėra tokie smagūs ir verti 3 metų. Krūvio tiek, kad suspaudus visus semestrus, visą studijų kursą būtų galima išeiti per pusę laiko. Apie tvarkaraštį net kalbėt neverta. Mintys susidėliojo taip, kad 2015-ųjų pradžioj visiems garsiai pasakiau – „METU MOKSLUS“. Nežinau, ką veiksiu, nežinau, ko noriu, bet žinau, kad nenoriu šitų studijų. Oj, kiek streso visiems sukėliau…

Šeimos ir aplinkinių dėka, dar pratempiau metus. Per metus nieko geriau nesugalvojau, mintys nepasikeitė ir štai, per atlydį, per užpiltą, nepravažiuojamą kelią, sausio 28-ąją vis dėlto nusigavau iki Buivydiškių nutraukti studijų. Va ir viskas, dabar esu niekur nestudijuojanti 19-metė, kuri bandys kabintis į gyvenimą sudėtingesniu, ne tuo visiems įprastu būdu, kai jau esi nors kažką pabaigus. Bet vienas mano pagrindinių principų – kabintis į gyvenimą Lietuvoje. Mokytis, studijuoti ir pamatyti užsienį – TAIP, bet gyventi noriu Lietuvoje.

Vilnius puikus, bet ne guminis. Visi čia netilps. Todėl ir sakau, jog jei čia atvažiuojantys žmogai pasisemtų tos drąsos, ryžto bei idėjų ir grįžtų į Kuršėnus ar Biržus ir pradėtų kurti Vilnių savo gimtuosiuose miesteliuose – kaip būtų nuostabu! Todėl savo kartos (vau…) žmones raginu laikytis mano super duper genialaus plano ir padaryti Lietuvą tokią, į kurią visi žiūrėtų su nuostaba ir ja gėrėtųsi!

Mūsų gyvenimai labai pirklauso nuo mūsų minčių. Vos tik atsikračiau juodų, negatyvių minčių ir atsiverčiau į pozityvumą, bematant viskas pradėjo keistis į gerąją pusę. Jei apsupi save piktais, neigiamais žmonėmis, nieko keisto jei anksčiau ar vėliau tas negatyvumas persismelks iki tavo sielos. Ir tada viską matysi pilkai, viskas bus blogai. Ir priešingai – jei mąstysi pozityviai, aplink save laikysi teigiamai mąstančius žmones, automatiškai prie tavęs lips geri pokyčiai, emocijos ir gyvenimas bus spalvotas!

Iš savo aplinkinių rato matau, kokius jie žmones laiko arti savęs, kokias mintis ir emocijas generuoja. Vieni susiraukę bamba, kad visi nupirkti, nieko be kyšio ir pažįstamų Lietuvoj nepadarysi. Kiti tiesiog sėdi ir laukia Godo. Laukia kol jiems kas ant lėkštutės viską padės, o jiems beliks suvalgyti. Ilgą laiką ir aš taip laukiau, plaukiau pasroviui. Bet galų gale suvokiau, kad nei šiandien, nei rytoj Godo neateis, ir reikia darbus pradėti daryti pačiai, nes viskas prasideda nuo manęs. Jums geri dalykai prasidės nuo jūsų pirmo žengto žingsnio.

Emigracijos neteisiu, jei žmonės patogiai išvažiavę į Daniją ar kitą šalį ten dirba, kuria ir verčiasi sąžiningai. Tačiau niekuomet nesuprasiu žmonių, kurie išvažiavę gauna ten visokias išmokas ir dar keikia Lietuvą, kuri „jiems nieko nedavė“. Davė, ir daug. Ne pinigus ištiesė už nieko neveikimą, o pirmiausia davė išsilavinimą. Nors ir 8, nors ir 10 klasių, kiek sugebėjot pabaigti, tiek. Ne kiekvienoj šaly ir tiek gausit. Kalbat, kokie tėvynėje žmonės žiaurūs, kiek paniekos, kiek bjaurasties, o patys visur komentuojate „čia gi lietuva, čia visi vagei, jis durnas, anas bjaurus, anglijoja taip nebūna, anglijjoja visi šypsosi ir malonūs visi“. O ar čia grįžę nors vienas iš jūsų kitam nusišypsojote, ar palaikėte duris vyresniam, ar užleidot vietą autobuse? Ar balsuojate rinkimuose, ar tik skundžiatės, kokia valdžia bloga? Ar tik sugebate iššvaistyti pinigus vasarą festuose, Palangoje, tik nusiperkat ‘gražius’ automobilio numerius ir važinėjat patys sau smagūs, #RKS, #TBPS?

Lietuvoje gyventi galima. Galima nutraukti studijas, jas vėl pradėti. Galima rasti įkvėpimo ir galimybių čia, jei pakankamai norėsi ir ieškosi. Galima kurti gyvenimą čia. Tik truputį pozityvumo!

Linkiu Jums drąsos ir pirmų, nors ir mažų, žingsnių!

P.S. kai mečiau studijas, teko išsikraustyti ir iš bendrabučio – gal kas kartais nuomuoja Vilniuje kambarį iki €150 su viskuo? 😀