Pagaliau mano gyvenime įvyko pirmosios Granatos. Liepos 31 – Rugpjūčio 2 d. sprogo galingasis Granatos Live 2015 festivalis. Pirmoji mano savaitgalinio festivalio patirtis. Šis festas buvo vienas iš laukiamiausių vasaros įvykių ir jis pasiteisino visais procentais. Žinoma, nors lyginti dar neturiu su kuo, tačiau tai buvo turbūt geriausiai suorganizuotas muzikos renginys, kuriame kada nors dalyvavau. Tai va prašau, išsamus rašinys apie visus potyrius.
Prieš vykdama į Rumšiškes, kur ir vyko festivalis, daviau sau kelis pažadus, tarp jų – mėgautis visa festivaline patirtim realia akimi, t.y. nežiūrėti į sceną pro telefono ekraną. Taip pat vienas iš pažadų buvo tą savaitgalį išlikti blaivia galva.
Pirma diena
Taigi, kad atvykčiau į vietą pasirinkau susirasti žmonių, kurie važiuoja tuo pačiu maršrutu pirmyn ir atgal. Nors organizatoriai ir siūlė kelis būdus, kaip atvykti į vietą, bet žinant mane, tai 85% būčiau pasiklydus/įsėdus ne į tą autobusą/pavėlavus ir likus ant ledo.
Buvau nusiteikusi mažiausiai porą valandų pastovėti eilėse, kadangi atvažiavom per pačius pietus. Negana to, debesys malonios popietės tikrai nežadėjo. O bet tačiau, nei eilės, nei lietaus nebuvo nė ženklo. Puiku! Teritorija, aišku, didelė, bet nuo parkingo iki main kempingo kelio palyginus nedaug.
Koncertai. Prieš renginį stengiausi susipažinsi su visais bent jau main stage grosiančiais atlikėjais, kad žinočiau kokiomis natomis jie kalba. Dargi ir kai kuriuos spėjau pamėgti ir priimti į savo grojaraštį.
Colours Of Bubbles. Ši grupė atidarė Granatas. Su šiais šiauliečiais jau teko susipažinti Žagarės Vyšnių festivalyje, kur tikrai paliko gerą įspūdį ir norėjau jų pasiklausyti dar kartą. Nors jų pasirodymas vėlavo ir buvo kiek sutrumpintas, todėl negalėjo pakartoti taip visų prašytos „Flags“, bet vis vien buvo šaunus atidarymas.
Liūdni Slibinai. Kiek kartų gyvai esu mačiusi šitą „grupę“ – pamečiau skaičių ir į jų koncertus pradėjau vaikščioti before it was cool. Slibinų koncertai niekad manęs nenuvilia, visados išeinu su dar daugiau energijos, nei buvau atėjusi. Kadangi festivalyje buvo dvi, viena šalia kitos, pagrindinės „Utenos“ scenos, vos savo pasirodymą užbaigė COB, visa masė žmonių sausakimša subėgo prie antrosios scenos, vienu metu buvau taip prispausta, kad net ėmė deguonies trūkti. Minia išsireikalavo sudainuoti didžiausius hitus „Pieno fabrikėlis“ ir „Daina, raginanti tautą“. Iš tikrųjų kiek nustebau, jog didelė dalis žiūrovų mintinai mokėjo beveik visas dainas ir visa gerklė traukė jas kartu su grupe.
Golden Parazyth ir Beissoul & Einius. Abiejų grupių paklausiau tik po keletą dainų, nes mano mėgiamos muzikos stilius kiek kitoks. Parazitų pasiklausyti labai daug žmonių nesusirinko, bet bent jau man, iš tiek kiek girdėjau, pasirodė gan kokybiška muzika. O štai priešingai nei Golden Parazyth, prie Beissoul & Einius scenos žmonių buvo begalė. Bet jie to buvo absoliučiai verti, tokio tembro balsą girdėjau turbūt pirmą kartą. Žiauriai geri Beissoul’o plastmasiniai šortai ir šokėjo antsnukis.
Ir tada pasirodė Jessie Ware. Ir tada Granatos sprogo. Ši britė savo dainomis užbūrė turbūt kiekvieną tuo metu šalia scenos buvusį žmogų. „Ačiū jums labai. Tai yra mūsų pirmas kartas Lietuvoje. Jūs nuostabūs, nors dar niekada čia nesilankėme, bet matyti, kad jūs mokat ir dainuojat kartu yra neįtikėtina“ sakė ji, prieš atlikdama savo super mega ultra hitu Lietuvoje tapusį „Say You Love Me“. Kuomet visa publika beprotišku garsu užtraukė dainos priedainį, Jessie nenuslėpė nuostabos paskubomis išsitraukusi ausinę, kad geriau juos girdėtų. „Jūs pašėlę! jūsų tiek daug ir jums visai nesvarbu, kad lyja, jūs vistiek šokat!“.
Skamp. Kažkodėl jau dieną nusprendėm, kad Skamp praleisim. Ir atėjus prie scenų besibaiginėjant jų valandai pasigailėjau, kad praleidau.
Måns Zelmerlöw. Nė nežinau, kas tai buvo. Saldu saldu saldu. Nepasiginčysi, kad švedai moka gaminti pop muziką su visais reikiamais šou elementais. Labai erzino tas bereikšmis kalbėjimas, visiškai nesąmoningomis temomis, kaip antai Švedijos spauda rašo kaip jis vedžioja savo šunį. Pusė pasirodymo ėmė žiovulys, ypatingai kuomet Måns ties stipriausiomis natomis atitraukdavo mikrofoną.
Mano pirmoji diena ir baigėsi su švedo atsisveikinimu, nes likęs veiksmas vykęs „Hip Hop“ arba DJ stage’uose nelabai patraukė dėmesį.
Antra diena
Po gaivios nakties palapinėse keliavom į „Kitokius pasikalbėjimus“ su V. Grincevičiumi, ten sulijom ir patraukėm pasiklausyti Humoro klubo pasirodymo ir Pauliaus Ambrazevičiaus senoviniu metodu išvarėm lietų. Ir kadangi kritulių nebuvo, aišku saulei pliekiant kitas svarbesnių dalykų, kurį reikėjo nuveikti, tai nueiti prie Kauno marių pačilinti.
Prie main stage’o atėjom, kai pasirodė GJan. Kukli, bet žiauriai talentinga mergina, labai mėgstu ją ir linkiu jai didelių publikų. Estus Ewert And The Two Dragons atradau būtent peržiūrėdama festo line-up’ą ir per tuos porą mėnesių spėjau išmokti keletos dainų tekstus mintinai ir jų Spotify kanale priskaičiavau nemažai perklausų.
Antrą dieną visomis prasmėmis susprogdino Leon Somov & Jazzu. Esu girdėjus, kad Jazzu yra labai įnoringa atlikėja, bet festivalis parodė, kad šita savybė yra labai gera. Garso kokybė buvo absoliučiai nuostabi, dainos ir Justės nuoširdumas sudarė pilną komplektą. Kokybiškiausias pasirodymas iš viso festivalio, labai labai smagu! 10/10
Clean Bandit man nebuvo laukiamiausias koncertas, tiesiog buvo įdomu pažiūrėti, ką jie sugeba. Ir nors jų „Rather Be“ man keletą plaukų nudažė sidabru, ant kiek yra įgrisę, aš labai stengiuosi galvoje neužbaninti visos grupės/atlikėjo ir vice versa. O dėl to nesusipratimo dėl bendravimo rusų kalba manau gal tik koks vienas žmogus neteko savo mėnesinės premijos.
Galiu drąsiai sakyti, kad festivalinius pasižadėjimus sau ištesėjau. Padariau vieną vienintelę nuotrauką viso festivalio metu. Palapinėje. O per visas tris dienas susumavus visą išgertą alkoholio kiekį gaunasi dvi skardinės svaiginančių gėrimų. Mano išvada: praleisti festivalio savaitgalį be alkoholio – visiškai įmanoma. Energijos gali pritrūkti tūsinti visą naktį, bet bent jau sveikatos ir pinigų susitaupo 😉
Kadras iš palapinės
Žinoma, kai pati kažko nedarau, pradeda erzinti bet kas, kas sugalvoja daryti tuos dalykus. Telefonai viso koncerto metu = rankų narinimas, o tie kurie nenori narinti rankų – įsigyja SelfieStick. Pasitaikė tokių, kurie išgėrę su ta velnio lazda šlaistosi kitiems per galvas. Grrr. Bet nėra reikalo čia bambėti. Festivaliui jokių priekaištų neturiu, organizacinis darbas buvo puikus. Smagu, kad ir festivalio dalyviai pasinaudojo jiems išdalintais šiukšlių maišais ir neapvertė visos teritorijos šiukšlėmis.
Net ir praėjus savaitei jokie minusai neišnoko, manau kitąmet norėsis vėl apsilankyti Rumšiškėse. Dar vienas mano šių metų tikslų – savanoriavimas. Būtent savanoriavimu Karklė Live Music Beach festivalyje kitą savaitgalį užbaigsiu gan veiklius vasaros renginius.
Ačiū, kad skaitėt ir tikiuosi, kad dar neiškepėt. 🙂
